Pastaruoju metu Lietuvos visuomenė daug kalba, svarsto, diskutuoja apie abortus. Pačių įvairiausių nuomonių galima išgirsti! Vieni yra už, kiti - prieš. Treti ieško būdų kaip suderinti šias abi nuomones. Diskusijos vyksta įvairiausiose plotmėse. Pokalbiai pakrypsta netikėčiausia linkme. Kartais net sunku darosi suvokti apie ką šnekama, net pats žodis ,,abortas“ pranyksta. Kaip kas vadintų abortus ir kaip beslėptų jų esmę po žodžių skraiste - tai pačios esmės nekeičia.
Dar paprasčiau įsitikinti tuo, kas yra abortas, būtų pažiūrėjus filmą apie patį aborto darymo procesą. Čia galima pamatyti kaip replėmis traiškoma besiformuojanti kaukuolė, nutraukiamos, suplėšomos galūnės ir t.t. Taigi abortas - tai žmogžudystė. Tai tiesioginis kūdikių žudymas moters įsčiose.
Jei žmogus žinotų apie aborto pasekmes, neišvengiamai pasireiškiančias jo palikuonyse, tai net neįsileistų tos šiurpios minties. Kiekvienam žinotina, kad kuo daugiau moterys darys abortų, tuo mažiau turės galimybių gimdyti sveikus vaikus. Negalima leisti naikinti ne tik atskiras gyvybes, bet ir per tai pačią gyvybės radimosi ir egzistencijos sistemą; atskirų žmonių, šeimos ir visos tautos.
Kiekvienas veiksmas turi ne tik pasekmes, bet ir preliudiją. Abortas - taip pat. Kaip žmonės patenka į tokias situacijas, kas su jais nutinka, kas ir kur link juos pastūmėja, kad griebiamasi tokios kraštutinės ar tiesiog neleistinos priemonės kaip abortas! TAI-NEŽINOJIMAS! Nežinojimas pačių paprasčiausių dalykų, kuriais per amžius buvo grindžiama mūsų gyvensena, šeima ir jos tradicijos, pagaliau ir mūsų visuomenės gyvenimas.
Kad ir kaip keista būtų, tačiau šiame diskusijų apie abortą kontekste visiškai nekalbama apie dorovę, dorovės principus, kurių būtina laikytis. JAV astronautas, politikas ir mokslininkas Edgaras Deanas Mitčelas (Mitchell) tvirtina, kad vertybių sistema - tai autonominis Visatos bruožas ir žmogus neturi teisės jos ignoruoti. Tik darniose (ne žudikų!) šeimose gali vystytis ir užaugti harmoningas žmogus.
Jono Markūno analizė apie abortų įtaką
Vilniaus sveikuolių klubo „SATVA“ prezidento Jono Markūno statistinės analizės duomenys, sukaupti per 25 metus konsultuojant žmones ligų, nesėkmių, nelaimių klausimais, atvėrė šiurpų aborto pasekmių vaizdą. Buvo konsultuota daugiau kaip 180.000 žmonių, gyvenančių Lietuvoje, Vokietijoje, Latvijoje, Rusijoje, JAV, Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose pasaulio šalyse.
Pastebėta, kad vaiko įsčiose nužudimo pasekmės visiškai nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo, tikėjimo, tautybės, užimamų pareigų, skurdžiai ar pasiturinčiai jis gyvena. Vaiko nužudymas įsčiose ,,mintimis, žodžiais, darbais ar apsileidimais“ visų žudikų ir jų palikuonių gyvenimus paverčia didesne ar mažesne kančia, pasireiškiančia nesėkmėmis, nelaimėmis, ligomis, netektimis, išsigimimais, silpnaprotyste, nevaisingumu ir dar daugeliu kitų, tik žmonėms būdingu nevisavertiškumu.
Nepakanka žmogui gimti ir gyventi žmogišku pavidalu. Visavertį gyvenimą pragyventi gali tik dvasiškai nenužmogėjęs žmogus. Jei žmogus nesusimąstydamas žudo savo vaikus, o valstybė įstatymais šį blogį įteisina, tai ar galima kalbėti apie žmogaus sąžinę, dorą ir kitas žmogiškąsias vertybes ir juolab apie tokios valstybės parlamentą, valdžią ir pačią valstybę. Jei valstybė įstatymais negina žmogaus gyvybės, tai ko ji apskritai verta?
Galima nusiraminti ir net paprieštarauti, kad nemažai Europos ir net viso pasaulio šalių leidžia abortus. Tai, deja, tiesa. Bet kodėl mes iš pasaulio šalių turėtume perimti tik blogį ir gyventi su to blogio pasekmėmis? Kodėl mes negalime surinkti pasaulio šalyse egzistuojančio kūrybingo gėrio ir, įstatymiškai jį įteisinę, sudaryti sąlygas tam gėriui klestėti?
Atsakymas labai aiškus. Kurti gėrį ir sudaryti sąlygas jam klestėti reikia daug išminties ir daug kūrybinio darbo ne tik sistemos sukūrimui, bet ir jos egzistencijos palaikymui. Blogiui įteisinti nereikia nei išminties, nei pastangų. Šiuo atveju, kad išliktų „kovotojų“ gretose pakanka pašūkalioti apie tariamas moters teises, pamiršus ir net sutrypus Dievo suteiktas gyvenimo prado teises, užmerkti akis į tolimesnes pačio žmogaus ir jo palikuonių problemas, kurios, kaip nematomas baubas, niokos žmones, šeimas, tautą, sudarydamas sąlygas plėtotis nesuskaičiuojamam kiekiui problemų.
Apie kokias problemas kalbame? Atrodytų nėra vaiko, nėra ir problemų. Neapsirikime. Pabandykite įsigilinti į Vilniaus sveikuolių klubo „SATVA“ prezidento Jono Markūno knygoje „Žmogaus gyvenimo nesėkmių bei ligų priežastys ir galimybės jų išvengti“ (2006,VI laida) išdėstytą informaciją ir jos analizę.
Taip atsitiko su JAV nacionalinės abortų teisių lygos įkūrėju Bernadu Nathansonu - knygos ,,Dievo palytėjimas“ autoriumi. Ištyrus daugiau nei 200 moterų sveikatą po abortų - tuo metu, kai jie buvo JAV uždrausti,- jis padarė išvadą, kad moterų sveikata pablogėja, jos nuolat serga, nes nelegalūs abortai atliekami ne klinikose, nesteriliomis sąlygomis ir jų metu moterys užkrečiamos įvairiomis infekcijomis.
Kaip ir dabar Lietuvoje, JAV atsirado daug pritariančių ir galiausiai abortai buvo įteisinti. Praėjus dešimtmečiui B.Nathansonas, būdamas didžiausios JAV abortų klinikos vadovu suprato, kad nėra tokių situacijų, kurios pateisintų abortus, kad joks medicininis sterilumas neapsaugo moters nuo dvasinio ir fiziologinio imuniteto nusilpimo ar net visiško praradimo. Du vadovai, klinikai vadovavę prieš B.Natansoną, nusižudė. Natansonas taip pat buvo atsidūręs ant savižudybės slenksčio.
Sunaikinus meilės vaisių (t.y. atlikus abortą) labai susilpninamas, o kartais išvis nužudomas, ir sutuoktinių meilės jausmas. Žudymas, t.y. ši nuodėmė, palaidoja meilę. Ima blogėti vyro ir žmonos savitarpio santykiai, kurie dažniausiai užsibaigia skyrybomis. Tai labai paskatina ieškoti ,,meilės“ jausmo pas meilužius ar meilužes.
Didelį malonumą teikęs ir savitarpio santykių darną palaikęs lytinis aktas, vaiką nužudžius įsčiose, moteriai neretai tampa nemalonus ir net skausmingas. Po-abortinis sindromas stiprėja ne vien kūne, bet apima ir sielą - atsiranda kaltės jausmas ir nuolatinė nervinė įtampa. Lytinis aktas moteriai tampa vis didesnė kančia.
Nužudžius vaiką įsčiose kartais pažeidžiama, o dažnai ir visiškai sunaikinama gyvybės pratęsimo sistema. Taigi ir vyras, ir moteris tampa ribotai vaisingi arba visiškai nevaisingi. Išgyvenę abortą tėvai negali pagimdyti sveikų vaikų arba jų vaikai gimsta stokodami dvasinės ir fizinės sveikatos, silpsta jų gyvenimo išminties suvokimo galimybės (prastai mokosi arba išvis negali mokytis), tampa narkomanais, alkoholikais ir pan. Žodžiu, tampa daugiau ar mažiau nevisaverčiais žmonėmis.
Abortas kenkia vaikams gimusiems ne tik po aborto, bet ir gimusiems prieš abortą, nes jų galimybės silpsta pusiau, o kartais net trimis ketvirtadaliais. Tai negatyviai atsiliepia jų pačių ir jų palikuonių gyvenimui. Kai šeimoje gimsta vaikas, o paskui atliekamas abortas ar net keli, tai augantis vaikas neretai praranda likimo sėkmę, apsaugą, nes nusilpsta kūno ir sielos imuninė sistema ir vaikas apleidžia šį pasaulį per ligas, avarijas, savižudybę ar yra nužudomas ir pan. Tokiam vaikui sunku gyventi tarp žmonių ir žmonėms su juo.
Sustiprėja ir net užvaldo žmogų įgimtų ir per telegoniją gautų žalingų įpročių -alkoholizmo, paleistuvystės, narkomanijos ir kt. Kadangi vaiko siela maitinasi gyvybės syvais per tėvo ir motinos sielas, o suardyta žudiko siela tam neturi visaverčių syvų, todėl vaikai nesąmoningai pasmerkiami blogam likimui, nelaimėms ir kitoms negandoms.
Sutrumpėja žmogaus amžius. Kartais net perpus nuo to, kas buvo iš prigimties, ir net dar daugiau. Nužudę kūdikį įsčiose, žmonės likusį gyvenimą nugyvena be gyvenimo džiaugsmo, nuolat jausdami nesuvoktą vidinį kaltės, baimės jausmą, sielos maudimą.
Žmoguje išryškėja ir sustiprėja įgimti blogieji charakterio bruožai: pyktis, agresija, nusivylimas, pavydas, gobšumas, pikta menančio savybė, verčianti gyventi praeitimi. Psichiškai ir emociškai pažeisti žmonės darbo kolektyvuose sukuria nepalankią atmosferą, kenkia sveikatai, tarpusavio santykiams ir kūrybingam darbui. O taip pažeisti įmonių vadovai ir valdžios atstovai psichiškai gniuždo, traumuoja savo pavaldinius ir į juos besikreipiančius piliečius.
Jaunuolis, atvykęs iš Anglijos konsultuotis pas Markūną, papasakojo, kad jo pažįstami, palikę jam prižiūrėti savo dvimetį vaiką, išvažiavo daryti abortą. Jaunuolis buvo skaitęs Markūno knygą ir bandė tėvus atkalbėti. Jauni tėvai nieko apie tai nenorėjo girdėti, nes buvo apsisprendę ir susitarę su gydytoja. Rytojaus dieną jaunuolio ir tėvų nuostabai jų dvimetis vaikas taip pasikeitė, kad tėvai jautėsi kaip nesavi. Vaikutis sutino ir jo kūnelis buvo išbertas dėmėmis. Jis buvo nesukalbamas ir neleido tėvams prisiartinti. Tai truko tris dienas, o paskui atlėgo. Markūno atlikta analizė parodė, kad vaikutis iš 10-ojo dvasinio lygmens smuktelėjo į 4-ąjį. Keturis kartus sumenko jo mąstysenos lygis, tris kartus silpnesnis pasidarė regėjimas, nervinė įtampa šoktelėjo nuo 30% iki 80% , nes tokia įtampa atsirado pas abu tėvus. Vaikas prarado visaverčio žmogaus vystymosi galimybę.
Tėvams pastebėjus vaiko pokyčius ir supratus savo nepataisomą klaidą, ir vaiko, ir tėvų tarpusavio santykiai ėmė keistis gerąja linkme. Moteris pasakojo po-abortinio siaubo išgyvenimus. Pas gydytoją ji sako ėjusi pakilia nuotaika ir visiškai nesusimąstydama ką daranti. Po aborto sugrįžusi į namus dvi savaites, o ypač pirmąją, ji juto tokį sielos skausmą, kad rauda peraugdavo į riaumojimą. Norėjo net nusižudyti! Baigiantis antrai savaitei viskas lyg ir aprimo, bet nuo tol jau 18-ka metų nejaučianti gyvenimo džiaugsmo. Negana to, ji visą laiką jaučiasi prislėgta - lyg kuprą nešiotų. Ir dieną, ir naktį. Ir kai miega taip pat. Net jei miegotų ant nugaros. Priedo dar neseniai jai buvo diagnozuotas gimdos vėžys. Jos vaikų gyvenimai susiklostė taip pat prastai.
Sovietiniais laikais nuo 1955 iki 1990 metų, kai Lietuvoje įsigaliojo abortus legalizavęs įstatymas, oficialiais duomenimis, įsčiose buvo nužudyta daugiau nei trys milijonai kūdikių. Tačiau oficialūs duomenys visuomet mažesni. Patikslintais J.Markūno duomenimis, šis skaičius yra šeši milijonai septyni šimtai tūkstančių.
Seimas turėtų svarstyti ne vien tik šią abortų problemą, bet ir kompleksiškai spręsti gyvybės saugojimo sąlygų sudarymo klausimą. Švietimo, abortų prevencijos ir kontrolės, šeimos minimalaus pragyvenimo lygio ir kt. klausimus. Žodžiu, visą gyvybės išsaugojimo sistemą, ne tik pačios gyvybės, bet ir sveikų palikuonių nuo pat vaikystės pasirengimo sveikai tėvystei, motinystei ir gebėjimui pradėti fiziškai ir dvasiškai sveiką gyvybę.
Abortai net ir juos uždraudus, matyt, bus atliekami. Bet tai kriminaliniai abortai. Juk neleista žudyti, vogti, neteisingai liudyti ir pan., bet tai vis vien daroma. Tačiau įstatymai rodytų valstybės nepakantumą šiems reiškiniams arba kitaip sakant išreikštų laikyseną šių negatyvių reiškinių atžvilgiu. Dabar esantis abortams pakantus įstatymas, tai tarsi visuomenės ir valstybės atsisakymas priešintis šiam blogiui.
Vidmantės Jasukaitytės įžvalgos apie abortus
Rašytoja Vidmantė Jasukaitytė sėdo prie kompiuterio ir visiems parlamentarams elektroniniu laišku išsiuntinėjo savo romaną “I killed my daughter” (“Aš nužudžiau savo dukrą”).
Apie ką šis romanas ir kodėl manote, jog Seimo nariai turi ji perskaityti? Taip, tai mano asmeninė akcija. Žinau, kad artėja įstatymo dėl abortų legalizavimo ar uždraudimo svarstymas Seime. Manau, kad daugelis Seimo narių nėra pakankamai įsigilinę į aborto pasekmes individualios moters sveikatai bei likimui apskritai. Pasekmės žymiai sunkesnės, negu galima nuspėti. Net negu galima įsivaizduoti. Tai ne tik kūno trauma.
Net jei moters sąmonė ir užblokuoja šią katastrofą, net jei atrodo, kad viskas jau praeityje, pamiršta, nebeturi jokios reikšmės, vis tiek ta tuštuma nuolatos pildosi ir pildosi kančios, baimės, neišpažintos kaltės substancija ir grižta neišvengiamais smūgiais į moters ramybę net gilioje senatvėje (mačiau tokį atvejį iš arti), kada jau nieko gyvenime pakeisti nebeįmanoma. Moteris išeina iš gyvenimo su didele kalte ir graužatimi. Po aborto gyvenimo pasiekimai ir nuopelnai senstant visiškai sumažėja ar net išnyksta, o lieka tik galiausiai suvokta tragedija ir kančia. Gyvenimas nebeturi vertės. Tai yra baisu.
Argi vyrui nesvarbu, kad jo kūdikiui neleidžiama net gimti? Daug vyrų po to bando nemąstyti apie tai. Kai kurie jaučiasi tarsi nepilnaverčiai, tarsi būtų praradę dalį savęs, kai kurie užsidaro savyje, o tie, kurie sugeba užgniaužti pasipriešinimą aborto akcijai, bunka, šiurkštėja, praranda žmogiškąjį ir jausmų subtilumą, tampa nebejautrūs. Jei vyras susitaiko su tuo, kad jo kūdikis bus nužudytas, nejaučia atsakomybės už jį, patikėkite - jis sugebės atsikratyti atsakomybės ir visais kitais atžvilgiais.
Taip pat yra vyrų, kurie patys skatina moterį ryžtis abortui. Tie vyrai yra labai neišsivystę dvasios prasme. Tai yra dvasios tinginiai, dvasios apsilaužėliai, dvasios ištvirkėliai - kažkokia žmogaus forma, kuri tik priklauso vyriškai lyčiai, bet visiškai neatlieka vyro funkcijos nei šeimoje, nei visuomenėje, nei evoliucijoje. Vyro paskirtis - valdyti materiją, skverbtis į žinojimo sferą tam, kad apsaugotų ir išlaikytų pasauliui kokybiškai kitokią žmonijos pusę - moteris ir vaikus, be kurios žmonija neegzistuotų. Vyras, kuris pritaria arba skatina vaikų žudymui - anomalija žmonių pasaulyje. Kaip ir moteris.
Žemas pragyvenimo lygis? Netiesa! Žemas atsakomybės lygis! Skurdžiaus, neišsivysčiusio prasčioko troškimas: nuo šiol užmušinėsime vaikus ir bereikės mažiau dirbti… Bet nesvarstoma kad ir susilaikymo galimybė, nes jiems svarbu patenkinti instinktus. Tačiau žmogus su nevaldomais instinktais, be atsakomybės ir dvasingumo - labai arti gyvulio.
Šia akcija aš norėjau atkreipti Seimo narių dėmesį tai, kad aborto problema yra labai ypatinga, - juos įteisinus, kiekviena diena garantuoja daugybę nepagimdytų, nebūsiančių žmonių. Ir norėjau pasakyti, kad yra daugybė moterų, kenčiančių dėl to, ką jos padarė. Šis mano romanas dar nevirtęs knyga, jis tik buvo išspausdintas literatūriniame žurnale “Metai”. Jis ypatingas tuo, kad ten aprašoma herojė “susideda” iš kelių realių, Lietuvoje gyvenančių moterų. Tikrus jų išgyvenimus aš sujungiau į vieningą siužetą ir priskyriau vienai moteriai. Iš tiesų yra moteris, kuri po aborto dažnai girdi verkiant vaiką, ypač kai būna viena. Yra moteris, kuri mato mergaitę, tarsi sudarytą iš miglos, kuri greitai išnyksta. Yra moteris, kuri aborto išvakarėse sapnavo tą mėsos bei kraujo pritaškytą koridorių ir ekstazėje nuo belaukiančios puotos kniaukiantį juodą katiną - tą koridorių ji atpažino rytojaus rytą, vedama atlikti, ką buvo sumaniusi. Yra moteris, kuri trokšta bausmės sau, nuolatos galvoja ir tobulina tos bausmės būdus ir bijo kam nors prisipažinti, kas ją slegia, - jos gyvenimas virtęs pragaru. Ji svajoja, kad būtų nubausta už abortą.
Anaiptol! - Aš ir noriu pareikšti savo nuomonę apie tai, kad žmogus turi ne tik kūną bet ir sielą. Beje, dėl sielos… Manau, kad panašūs klausimai (turiu galvoje abortų draudimo ar legalizavimo įstatymą) valstybiniu mastu kyla kaip tik ten, kur pernelyg daug žmonių suvokia save labai jau medžiagiškai.
Feministės materialistės yra žiauriai atsilikusios. Jos apriboja savo žinojimą socializmo lageryje plačiai įtvirtinta ateistine pasaulėžiūra, šios pasaulėžiūros diapazone sukasi ir vystosi visas jų mentalitetas, ir darydamos įtaką valdžios struktūroms priimant panašius įstatymus, aiškiai siekia paprasčiausių socialių, buitinių, jutiminių patogumų, kurie sumažintų atsakomybės jausmą. Atsakomybė irgi nepatogi. Daug kartų pasaulis bandė atsikratyti įvairios atsakomybės, ir visada tai baigdavosi tragiškai.
Šiuo metu Lietuvai būtų aktualiau suvokti, kas visuomenėje sąlygoja tokių “suvyriškėjusių” moterų atsiradimą (žodį “suvyriškėjusių” dedu į kabutes, nes ribotumas nėra vien vyrams būdinga savybė). Jų aktyvumas dėl abortų legalizavimo - stebėtinas. Laisvų - nuo ko? Abortas - moters išlaisvinimas? Juk gyvybė - pradėtas kūdikis - tai visai ne moters kūnas! Atsikvošėkite! Juk tai ne karpa ir ne apgamas, kurį gali imti ir pašalinti. Moteris yra tik kelias kūdikiui ateiti į pasaulį, ji yra tik indas, kuris apsaugo ir subrandina ypatingiausią substanciją - materializuotą gyvybę, per kurią šį pasaulį veikia Dvasia.
Kiek kalbama apie Gyvąją dvasią, - o kas tai yra? Tai yra Dvasia, “aprengta” kūnu, kurios veikimą sąlygoja ir kuriam suteikia kryptį sąmoningas žmogaus apsisprendimas visu savo gyvenimu tarnauti aukščiausiam tikslui - sudvasinti materiją. Tame apsisprendime ir yra žmogaus bendrumas su tuo Amžinuoju kuriančiuoju Principu, kurį visos tautos visais amžiais vadina Dievu. Moteriai suteikta ypatinga privilegija - išnešioti ir gimdyti. Nenori - sterilizuokis. Apkarpyk save, apskabyk ir gyvenk kaip virkščia, patirdama kuo daugiau gyvuliuko džiaugmų ir apsieidama be dvasios džiaugsmo. Daryk su savim, ką nori, po to… Po to gal teks ne vieną kartą atlikti daug sunkesnį pasirinkimą. Nes pamoką “Nežudyk” vis tik teks išmokti kiekvienam… Tai asmeninio brendimo reikalas su visomis nebrandumo pasekmėmis.
Tikiu tobulu darnos principu “kaip viršuje, taip ir apačioje” (Hermis Trismegistas) arba “kaip danguje, taip ir ant žemės” (neginčijamas įrodymas, kad tą universalų principą žiojo Jėzus Kristus), ir visiškai esu tikra, kad pažeidusieji tą dėsnį susilaukia skaudaus atpildo. Na, žinau, kad feministės renka parašus, jog abortas būtų įtvirtintas įstatymu, - jos akivaizdžiai asmeninę savo atsakomybę už tokio kosminio reiškinio kaip gyvybės nutraukimą, suardymą nori perkelti įstatymui, t.y. Valstybei. Jos kuria baisią, sunkią, nelaimingą Valstybės “karmą”. Aš nesutinku su tuo - tegul jos pačios ir atsako už savo nusikaltimus. Kodėl jos nori įteisinti kruviną nuostatą ir atsakomybę užkrauti valstybei?..
Mes juk gyvename vieningoje begalinėje sistemoje - tai ne vien Lietuva, net ne Europos Sąjunga, netgi ne Žemės planeta - tai kur kas daugiau… Tai ir akimis neaprėpiama erdvė su visa juose vykstančių procesų tvarka, ir suma daugybės nematerialių “erdvių” ar “matavimų”, kurių reiškiniai kertasi vieni su kitais ir kuriuos mes galime tik “užčiuopti” savo neregimąja dalimi - sąmonę, protu, sąžine, intuicija ir “žinojimu” be jokio motyvo, iš kur žinome. Iš pradžių atrodantis paprastas aborto legalizavimas turi dideles, tiesiog begalines gelmes, nes tai liečia didžiausią iš visų paslapčių - gyvybės atsiradimą. Gyvybės, kurią sudaro kūnas ir siela…
Abejočiau, ar kas ryžtųsi prisiimti atsakomybę už veiksmus, kurių apimties negali numatyti. Atlikdamas kitokį nusikaltimą, žmogus nusižengia žmonių įstatymui, o darydamas abortus nusižengia pačios gyvybės ir gyvenimo esmės įstatymui, pačiam gyvybės žemėje tęstinumui. Niekam ir niekur nevalia to daryti. Išskyrus galbūt keletą labai ypatingų atvejų.
Esu tikra, kad žmonės, esantys valdžioje, atsakingi už savo tautą ir jos puoselėjamas vertybes ar nuosmukius. Tačiau - antroji pusė - kiekviena tauta turi tokią valdžią, kokios yra verta… Jei renkamės į valdžią žmones, kurie neskatina moralės, nesudaro sąlygų piliečiams gyventi dorą ir sąžiningą gyvenimą - atsakomybė visiems, išskyrus tuos, kurie nesupranta, ką daro.
Tačiau tos feministės, kurias matome akcijoje už abortus, gal visai ir ne feministės?.. Gal tik kažkas feminizmui priskiria tai, kas deformuota, iškrypę… Gali taip būti. Joms daug trūksta, kad būtų tikros feministės. Ir pirmiausia - susivokimo ir nuoseklumo. Be to - gerumo… Neigti vyrų sukurtą pasaulį ir kartu trokšti lygių teisių su vyrais - reiškia siekti galimybės tą patį “netikusį” pasaulį valdyti, užimti jame vietą šalia vyro, dominuojančią vietą. Gal geriau būtų siekti, kad pasaulis taptų jaukus ir patogus gyventi moteriai tokiai, kokią ją daro jos prigimtis? Nė už ką nenorėčiau užimti jokio vyro vietos egzistencijoje ir nesiekčiau jokių lygių teisių. Noriu turėti moters teises. Jos, tos abortų šalininkės-aktyvistės jau ir yra beveik vyrai - taip nutolusios nuo moteriškos pasaulėjautos… Jos nenori vaikų, bet nori orgazmo… Nori viską turėti fiziniškai, bet nenori aukotis, atiduoti, dalintis… Jos neskatina Pasaulio motinos moralės, kuri vienintelė gali pagydyti pasaulį nuo jo baisiausių ligų - agresijos, militarizmo. Grynos tarybinės moterys - rašiau apie tai viename “Karšto komentaro” straipsnyje… Tokio feminizmo pilni moterų žurnalai. Ten visos “gundymo” technologijos, visi sekso metodai, kaip pasivogti vyrą iš jo paties, jam pačiam to nežinant… Bet kam to reikia, jei be kompleksų naudojiesi vibratoriumi, ar ne? Ir tokios būtybės norėtų daryti įtaką įstatymų leidybai? Tai labai traumuotos būtybės. Nežinau, ką jos su savimi yra padariusios, tačiau iš to, ko ir kaip siekia, suprantu, kad bijo savęs. Jos bijo atsigręžti į save, bijo pažvelgti į savo gyvenimą ir įvertinti savo poelgius. Manau, kad ne viena jų atsisakė savo kūdikio ir gal ne vieno… Abortų legalumas sumažintų joms pasąmoninį kaltės jausmą, nes jos identifikuotų save su įstatymu, kuris tai leidžia. Taip, tai yra vargšės moterys, mąstančios kairiuoju (“vyriškuoju”) pusrutuliu. Bet žmogus turi du smegenų pusrutulius ir kiekvienoje lytyje dominuoja skirtingi.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Šokiruojančios Nėštumo Nutraukimo Priežastys ir Efektyvios Galimybės – Sužinokite, Kaip Gauti Emocinę Paramą
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Sužinokite, Kaip Tiksliai Apskaičiuojamas Motinystės Pašalpos Dydis Lietuvoje – Viskas, Ką Reikia Žinoti!
- Persalimo Gydymas Nėštumo Metu Žolelėmis: Efektyvūs ir Saugūs Būdai Palengvinti Simptomus