Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877-1930) - rašytoja, pedagogė, labdarė, gimė bajorų šeimoje. Būsima rašytoja gimė 1877 m. kovo 8 d. Medingėnų dvare (dabar Plungės r.) savo motinos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje. Iki dešimties Marija augo Labūnavos dvare (dabar Kelmės r.).
Šeimos kilmė ir aplinka
Jos senelis iš tėvo pusės Vincentas Pečkauskas buvo baltarusis. Yra žinoma, kad būsimos rašytojos senelio brolis Jonas, norėdamas įstatyti sūnų į kadetų korpusą, prašė komisiją, tikrinusią Vilniaus bajorų deputatų susirinkimo veiklą, pažymėjimo apie bajorišką Pečkauskų kilmę. Pagal carinės Rusijos įstatymus 1803 m. balandžio 13 d. Mogiliovo bajorų deputatų susirinkime Pečkauskams buvo pripažinta bajorystė, rašoma literatūrologės Janinos Žėkaitės-Kubilienės knygoje „Šatrijos ragana“.
Joje minima, kad nėra aišku kodėl ir kada Pečkauskai atsidūrė Lietuvoje. Vaižgantas nurodo, kad Baltarusijoje Pečkauskų būta labai turtingų. Pagal liudijimus, „per kuriuos ten politikos perversmus Marijos senelis Lietuvoje atsiradęs jau bežemis“, bet čia jam pasisekę - vedęs „vieno didžiausių Lietuvos turtuolių Važinskų“ dukterį, ir gavęs kraičio „nemažą Venių dvarą su palivarkais Pavandenės parapijoje“. Palivarku, atrodo, tebuvusi Labūnava - vidutinio dydžio dvaras, o jame daugiausia pievų.
Iš pačios rašytojos liudijimų matyti, kad rašytojos tėvai buvo apsišvietę dvarininkai. Rašytojos giminaitė prisiminė, kad jos tėvų namuose buvę labai daug knygų, motinos giminės turėjo paveikslų. Marija jau vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje naudojosi vertybėmis, kurias teikė dvarų kultūra, rašė J. Žekaitė-Kubilienė. Literatūrologė rašė, kad išsinuomoję Užvenčio dvarą Marijos tėvai gyveno pasiturimai: samdė vaikams namų mokytojus, turėjo tarnų, dažnai svečiavosi bei priiminėjo pas save svečius.
Tėvai lavino dukras daugiau iš dvarininkų savigarbos, nesitikėdami, kad mokslas bus jų pragyvenimo šaltinis. Pagal aplinkos papročius Marija turėjo ištekėti gyventi vyro globojama bei nukreipiama į apibrėžtą veiklą.
Asmenybės formavimasis ir kūrybos kelias
Kaip savo knygoje rašė J. Žėkaitė-Kubilienė, lietuvių kritika anksti pastebėjo ir pripažino Šatrijos Raganos talentą, apibūdindama jį autentiškumo, subtilios inteligencijos, muzikalaus žodžio epitetais.
Per lietuvybės propaguotoją Povilą Višinskį rašytoją pasiekė „Varpo“ pozityvizmo ir rusų narodnikų idėjos - reikia šviesti liaudį, dirbti visuomenei naudingą praktinį darbą, savo asmeninius interesus aukoti pažangos labui, kovoti už visuotinę gerovę. Daugelį metų ji atidavė pedagoginei veiklai ir raštams. Visi jos kūrinių teigiami herojai projektuoja gyvenimą kaip tarnavimą liaudžiai, būtinai imasi praktinės veiklos - gydo ir šelpia neturtėlius, moko vaikus.
P. Višinskis buvo jos kaimynystėje gyvenęs valstiečių sūnus. Šis žmogus padarė didelę įtaką tuomet dar tik būsimai rašytojai. Būsimoji rašytoja ėmė nuosekliai mokytis lietuvių kalbos, kad galėtų ne tik ja susišnekėti buitinėje aplinkoje kaip ligi tol, bet vartoti visavertiškai ir svarbiausia - rašyti“, - savo straipsnyje rašė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorė Brigita Speičytė.
P. Višinskis buvo tas žmogus, kuris M. Pečkauskaitę paskatino pasirinkti Šatrijos Raganos slapyvardį. O jos lietuviškai rašyti laiškai į Peterburgą studijuoti išvykusiam Višinskiui - vienas įdomiausių lietuvių epistolinės literatūros reiškinių, atskleidžiantis būsimų iškilių lietuvių kultūros asmenybių jaunatvišką bendravimą, kūrybinį bendradarbiavimą, jausmų dramą, taip pat lietuvių kalbos įsitvirtinimo kelią privačiame rašte, teigiama B. Speičytės straipsnyje.
J. Žėkaitė-Kubilienė rašė, kad nuo 1895 m. pradžios Marija rašė laiškus Povilui beveik vien lietuviškai, suvokdama, kad taip mokosi kalbos. Kai Povilas jai parašė rusiškai, Marija jį net sugėdino viename savo laiškų: „Oi, broleli, nerašyk tik susimildamas gudiškai. Juk vis didesnė pusė žodžių lietuviškų, vo man taip linksmu „przyjemnie“ lietuviškus raštus skaityti. Rodos ir grometa geresnė, kad lietuviška! Pati aš taipgi lietuviškai rašysiu, „nie mogę sobe odpmovic tej przyjemnosci choc z tobą rodzonym językiem prozmawiac“ (negaliu atsisakyti to malonumo, nors su tavimi gimtąja kalba šnekėti)“.
J. Žėkaitė-Kubilienė knygoje konstatuoja, kad Marija į kūrybą lietuvių kalba ėjo inertiškai, kaip kad būtų galėjusi tapti ir lenkiškai rašančia poete arba prozininke. Ją ypač inspiravo visą būtybę persmelkęs troškimas būti naudinga kitiems.
Kaip pažymėjo J. Žėkaitė-Kubilienė, M. Pečkauskaitės kelias į lietuvių literatūrą lygus, nužymėtas tik šiokių tokių nesklandumų. Tačiau naujo talento lietuvių literatūroje galėjo ir nebūti, jeigu ne nacionalinis išsivadavimo sąjūdis, formavęs daugelio žmonių, tarp jų ir Višinskio, pasaulėjautą. Šatrijos Ragana likimą susiejo ne su tais, kurie stiprūs ir galingi politinėje hierarchijoje, bet su silpnais ir skriaudžiamais žmonėmis, vien savo lietuvybe pademonstruodama demokratizmą, būdingą tik turtingos dvasios asmenybėms.
Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas buvo „Margi paveikslėliai“. Jis susidėjo iš trijų fragmentų. Pirmajame vaizduojamas įsisiautėjęs girtas vyriškis, išvejąs nakčia iš trobos moterį su dviem mažais vaikais. Antrajame kalbama apie jauną, skaisčią mergaitę, kuri, užuot skaičiusi knygą, mąsto apie tolesnį savo mokymąsi.
„Šatrijos Ragana savo kūrinėliu ir reagavo į opią moralinę ydą, atskleisdama jos žalą silpnoms, bejėgėms būtybėms (moteriai, vaikui). Altruistinis, humanistinis rašytojos nusiteikimas diktavo temą. Jis lėmė ir antrojo „Margų paveikslėlių“ fragmento motyvą: reikia mokytis, kad galėtum padėti tamsiai liaudžiai“, - rašoma knygoje.
Pedagoginė veikla ir visuomeninis gyvenimas
1898 m. mirus tėvui, Pečkauskų šeima prarado namus; Marija Pečkauskaitė pradėjo dirbti namų mokytoja Žemaitijos dvaruose. Įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, pateko į žandarų akiratį, sulaukė kratos. Mokytojaudama parašė dvi ankstyvąsias savo apysakas - „Viktutė“ ir „Vincas Stonis“.
Kaip rašo prof. B. Speičytė, savo pedagoginius polinkius, kūrybinį talentą rašytoja siekė sustiprinti aukštosiomis studijomis: 1905-1907 m. išvažiavo į Šveicariją, Ciuricho ir Fribūro universitetus (juose galėjo mokytis ir moterys). Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų literatūras, klausėsi sociologijos, filosofijos, estetikos, teologijos ir pedagogikos kursų, dalyvavo lietuvių studentų draugijų veikloje.
Grįžusi iš Šveicarijos, Pečkauskaitė bandė įsikurti Vilniuje, kur stiprėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas, - kartu su seserimi 1908 m. čia įsteigė knygyną. Netrukus gavo pasiūlymą dirbti pirmojoje lietuviškoje mergaičių progimnazijoje (pradinėje mokykloje), kurią Marijampolėje įsteigė katalikiška švietimo ir labdaros draugija „Žiburys“.
Dar prieš studijas buvo mąsčiusi apie vaikų, ypač mergaičių, lavinimo poreikį Lietuvoje, suvokė jo svarbą, tad 1909 m., uždariusi knygyną, Pečkauskaitė išvažiavo į Marijampolę. Ne viena buvusių Pečkauskaitės mokinių pabrėžė lemiamą mokytojos vaidmenį savo gyvenime formuojant charakterį, vertybes, gėrio supratimą, teigiama B. Speičytės straipsnyje.
Rašytoja nesitraukė iš Lietuvos: rizikuodama 1915 m. vasarą perėjo frontą ir pasiekė Žemaitiją, Židikų miestelį, kur klebonavo jos jaunystės laikų ir šeimos bičiulis kunigas Kazimieras Bukontas, gyveno rašytojos šeima: klebonijoje šeimininkavo sesuo Sofija su motina (brolis Vincentas buvo miręs prieš penkerius metus).
Apysaka „Sename dvare“
Atsakas į nutilusį mylimą balsą 1916 m. per brolio Vincento vardadienį Šatrijos Ragana pradėjo rašyti apysaką „Sename dvare“(publikuota 1922). Kaip rašo J. Žėkaitė-Kubilienė, apysakos, kaip ir kitų geriausių Šatrijos Raganos, kūrinių pagrindas - atsiminimai, vaikystės poetizavimas. Literatūrologė pastebi, kad apysaka redaguota, maskuojant autobiografiškumą.
Tačiau maskavimas nekeitė esmės. Pagrindinė apysakos veikėja - mamatė. Kaip pastebėjo literatūrologė, „atrodo, realybėje brangų bei karštai mylėtą asmenį autorė nutapė tiksliai, panaudodama vien atsiminimus. Iš tiesų mamatė labiausiai transformuotas pagal išankstinį sumanymą kūrinio personažas. Ji - autorės antrininkė ne tik nuotaikomis, mintimis, bet ir kai kuriais veiksmais, pavyzdžiui, aktyviu nacionalinio sąjūdžio rėmimu. Vis dėlto, „Sename dvare“ - ne memuarinis kūrinys, nors tokiu jį norisi laikyti, konstatavo J. Žėkaitė-Kubilienė.
Kaip prof. V. Daujotytė rašė savo knygoje „Šatrijos Raganos“ pasaulyje“, apysaką rašytoja pradėjo rašyti 1916 m. Pirmas impulsas - jauno mirusio brolio Vinco prisiminimas. Brolis mirė 1910 m. - jaunas, gabus studentas. Kurdama norėjo dvasia atsiliepti į nutilusį mylimą balsą. Ir ne tik jo. „Pirmas skaudus smūgis - 1900 m., kai neteko itin mylimo brolio Stepono, gimnazisto. Nebebuvo mylimos motinos bei tėvo. Nebebuvo senojo dvaro - vaikystės tėviškės netoli Užvenčio.
Gyvenimo pabaiga ir atminimas
Atėjus karui dėl sunkios būklės Marija Pečkauskaitė liko Lietuvoje ir pasuko į Židikus. Ją rėmė daugelis jos draugų ir artimųjų, kol ši galėjo gydytis ir atsidėti kūrybai bei galėjo paskutiniaisiais savo gyvenimo metais atsidėti pedagogikai, kuri jai buvo ypač svarbi. Ji pradėjo užsiiminėti švietėjiška veikla.
Tad ir norisi prisiminti rašytojos M. Pečkauskaitės kaip „šventosios“, kaip filantropės veiklą. Filantropija gyvavo iš žmogiškumo, pasiaukojimo, meilės vargstančiam, ligoniui, vaikui, lėšas uždirbant rengiant labdaringus vakarus ir pasitelkus fantus. Taip elgėsi rašytojos Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, tačiau plačiausią labdarystės veiklą išplėtojo M. Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra dvi M. Pečkauskaitės užrašų knygelės, viena dovanota Anupro Pečkausko, ir joje toks įrašas: „Tegul Tave globoja Dievas ir Dievo motina, nepamiršk Dievo rytą ir vakarą, prašyk jo, kad nepasitrauktų nuo tavęs, - kas su Dievu, su tuo ir Dievas, - būk stropi ir pavyzdinga. Šito tau linki tave visada karštai mylintis tėvas, kuris kiekvieną dieną prašys Švenčiausios Mergelės savo maldose, kad ji tavęs nepaliktų. 1882 m.
M. Pečkauskaitė, mokytojaudama Marijampolėje, kalbėdamasi su jaunomis merginomis, aiškino joms apie kūno ir sielos akis, mokė jas matyti pasaulį giliau, nei mato tikrosios akys. Marijos siela - jos gyvenimo, jos džiaugsmų, troškimų, netekčių, skausmų, o kartais nuovargio, liūdesio, širdgėlos bendrakeleivė.
Šeimos nesukūrusi moteris visą savo gyvenimą altruistiškai tarnavo kitiems - tai jai atrodė vienintelis teisingas pasirinkimas. Kai Anupras Pečkauskas (jo protėviai kilę iš rytinės dabartinės Baltarusijos dalies) vedė 18 metų jaunesnę iš bajorų kilusią Stanislavą Šiukštaitę - nepaprasto grožio, meniškos natūros merginą, jiems vienas po kito gimė keturi vaikai. Marija - vyriausia.
Šeimos vertybės Šatrijos Raganos kūryboje
Visais laikais buvo vertinami draugiški, šeimyniški santykiai tarp vaikų ir tėvų. Tai atsispindi XIX - XX a. neoromantizmo rašytojos Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare”. Motinos bei vaikų santykiai yra labai artimi. Nika bando prisiderinti prie grojančios mamos su savadarbiu smuikeliu. O ji pasakoja įvairias istorijas, bendrauja su savo atžalomis lyg su sau lygiais. Kai tėtis pyksta, kad mama groja per ilgai, nes jai tai labai patinka, dukra Irusia susitaria su tėvu, kad mama galėtų ilgiau mėgautis muzika. Taip mergaitė nori pasitarnauti mamai, grojimas jai yra vienas didžiausių malonumų. Jų abiejų meilė išryškėja, kai mamatė ant gluosnio išraižo pirmąją dukros Irusios vardo raidę ir ten sukuria jai fotelį, kuris visada primintų ją. Irusia irgi atsilygina mamai, ji slapta siuvinėja staltiesėlę prie lovos, kad ši kasryt einant miegoti ir vos tik prabudus prisimintų savo dukrelę. Taigi šeimoje buvo vertinami santykiai tarp tėvų ir vaikų.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Ar verta daryti nėštumo testą po trijų dienų? Sužinokite tiesą dabar!
- Trijų Vaikų Motinystė: Iššūkiai, Džiaugsmai ir Nepakeičiami Patarimai
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Užduotėlės 4 metų vaikui: lavinantys žaidimai ir veiklos
- Neįtikėtini Vaikų Gynimo Dienos Renginių Scenarijai Lietuvoje, Kuriuos Turite Pamatyti!