Sveikiname, jūsų šeimoje atsiras kūdikis! Jeigu tai pirmas jūsų vaikas, laukia esminis gyvenimo virsmas - tapsite tėčiu. Tėtis vaiko gyvenime yra tiek pat svarbus, kiek ir mama. Apie moters pasiruošimą motinystei kalbama daug, todėl šiame straipsnyje visą dėmesį skirsime vyrų pasiruošimui tėvystei, kad pavyktų būti tokiu tėčiu, šalia kurio norisi būti, saugu augti, drąsu tyrinėti. Rūpintis savo vaiku yra tėčio teisė, pareiga ir atsakomybė. Bet už šią teisę gali tekti pakovoti!
Tėvystės svarba
Moksliniai tyrimai patvirtina, kad aktyvus tėčio įsitraukimas į su vaiku susijusią priežiūrą nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų padidina vaiko (tiek sūnaus, tiek dukros) pasitikėjimą savimi, ateities mokslo pasiekimus ir kartu mažina žalingo elgesio, priklausomybių ar depresijos riziką.
Sociokultūrinė aplinka, socialinės normos ir lūkesčiai, kokie tėčiai turėtų būti, palengva keičiasi, tad vis daugiau vyrų sėkmingai kuria saugų, jautriu reagavimu ir emociniu palaikymu grįstą ryšį su savo vaikais.
Nuo seno įprasta, kad vyrai uždirba pinigus, užsiima „vyriškais“ reikalais, o vaikų auginimas - moterų darbas; tad net ir šiuolaikinės mamos (dažnai nesąmoningai) vengia deleguoti rūpinimosi vaiku atsakomybes savo partneriui („Mano daržas, mano pupos.“). Tai atsispindi įvairiuose stereotipiniuose juokeliuose ar komentaruose: tėčiai aprengia vaiką išvirkščiais drabužiais ir (ar) apmauna skirtingas kojines; vyras yra dar vienas vaikas ir pan.
Patyčios ir (ar) užgauliojimai skaudina, atstumia bei trukdo patirti buvimo tėčiu džiaugsmą, menkina tėčių pasitikėjimą savimi. Jeigu reikės, reikalaukite pagarbaus bendravimo, prašykite padrąsinti. Mieloji, aš galiu pasirūpinti mūsų vaiku, aš esu jo tėtis! Aš esu pasiruošęs rūpintis mūsų dukra. Aptarkime, kaip galiu prisidėti.
Kaip tapti geru tėčiu?
Jūsų, kaip tėčio, pareiga ir atsakomybė - būti ne tobulu, o pakankamai geru tėčiu. Tėčiu, kuris myli, teikia saugumo jausmą, pakylėja iki dangaus, klysta, susimauna ir vėl bando iš naujo. Pakankamai geras tėtis yra gyvas žmogus, t. y. jis gali žinoti arba nežinoti, sureaguoti tinkamai arba audringai, gali jaustis puikiai arba būti pavargęs, suirzęs, nusiminęs ir pan. Esmė ta, kad siekdami suprasti, kuo vaikas gyvena, ieškodami geriausio sprendimo esamomis aplinkybėmis, pagal turimas žinias ir (ar) supratimą, augindami pagarbą vaikui kaip žmogui prisidedate prie to, kokiu žmogumi užaugs jūsų vaikas, kaip ji(s) atsakys sau į paminėtus klausimus. Taip, atsakomybė išties svari!
Kad būtų lengviau, drąsiau, gali prireikti gilinti tėvystės įgūdžius. Vaikui augant pravartu dalyvauti pozityvios tėvystės mokymuose. Tyrimais nustatyta, kad tai yra efektyvus būdas gauti vaikui auklėti reikalingų žinių bei tėvystėje taip reikalingo palaikymo.
Tapus tėčiu hormonų pokyčiai gali inicijuoti ar papildyti smegenyse vykstančius pokyčius. Moterims smegenų pilkosios masės pokyčiai vyksta jau nėštumo metu, o tėčiams pokyčiai užfiksuoti 2-4 ir 12-16 savaitėmis po kūdikio gimimo. Kuo daugiau laiko praleidžiama su kūdikiu juo rūpinantis, tuo labiau suaktyvėja už tėvystę atsakingos smegenų sritys.
Kuo daugiau tėtis įsitraukia į veiklas su kūdikiu ar jau paaugusiu vaiku, tuo labiau keičiasi vyro organizme tėvystę skatinantys hormonai (daugėja laimės hormonu vadinamo oksitocino, testosterono, kortizolio pokyčiai padeda reaguoti į kūdikio verksmą ir pan.). Ir atvirkščiai: kuo labiau keičiasi tėvystei reikalingų hormonų pusiausvyra, tuo labiau tėčiai yra linkę įsitraukti į tėvystės veiklas.
Vyrų pogimdyminė depresija
Nors visuomenės supratimas apie psichikos ligas, tokias kaip moterų pogimdyminė depresija, didėja, tačiau vyrų depresija kūdikiui gimus daug mažiau atpažįstamas reiškinys. Nustatyta, kad maždaug 25 proc. vyrų pirmaisiais metais po kūdikio gimimo patiria lengvus depresijos simptomus, o maždaug 10-12 proc. tėčių yra diagnozuojama depresija. Tyrimai taip pat perspėja, kad maždaug 3 iš 100 šeimų abu tėvai, motina ir tėvas, gali patirti pogimdyminę depresiją vienu metu.
Verta tai prisiminti, jeigu taptų sunku. „Kodėl vyrai verkia, kai moteris pagimdo? Tėčiai taip pat patiria pogimdyminę depresiją (apie 4-10 %). Depresija dažnai būna ir pašlijusių poros santykių priežastis. O tai, savo ruožtu, blogina vaiko augimo sąlygas.
Tuo tarpu tinkamos ir savalaikės pagalbos nesuteikimas sergančiam depresija tėvui ar motinai gali sukelti skaudžių pasekmių, tokių kaip savižudybė, santykių šeimoje sunkumai ir / ar smurtas, nepakankama kūdikio priežiūra ar net apleidimas.
Kodėl vyrams sunku kreiptis pagalbos?
Įvairios apklausos ir tyrimai teigia, kad vyrai dažniau vengia medicininės priežiūros nei moterys. Šios žinutės suaktyvina vyrišką stereotipą „apsaugoti, aprūpinti“, pamirštant, kad tėčiai turi ne tik palaikyti motinas, tačiau jiems taip pat reikia paramos. Todėl daugelis vyrų tai priima, kaip skatinimą išlikti stipriu ir nesiskųsti.
Jei tikimasi, kad vyrai tapę tėčiais bus stiprūs ir palaikantys, tuomet, kas jie, jei suserga depresija? Šis klausimas neretai atima ryžtą vyrams kreiptis pagalbos į psichologą ar psichiatrą. Užsisklendę savyje tėčiai dažnai nesupranta, kad rūpintis kūdikiu nėra lengva ir kad kūdikių elgesys (pvz., dažnas prabudimas, verksmas) yra natūralus, susijęs su jų išgyvenimo instinktais. Ir kad tėčiai (ir mamos taip pat) gali pervargti ir / ar patirti nuotaikos pablogėjimo periodų.
Nustatyta, kad didesnė rizika patirti pogimdyminės depresijos epizodą yra vyrams, kurie yra jaunesni nei 25 metų bei gimus jų pirmam vaikui. Vienas iš pogimdyminės depresijos rizikos veiksnių yra vyrų partnerės psichinė sveikata; rizika, kad tėvas susirgs depresija po vaiko gimimo, yra daugiau nei penkis kartus didesnė, jei depresija serga vaiko mama ( ir priešingai, jei vyras serga pogimdymine depresija, didesnė tikimybė susirgti ir jo žmonai / partnerei).
Naujausi tyrimai atskleidė, kad tėčių hormonai taip pat kinta dar iki kūdikio gimimo. Be fiziologinių pokyčių, tiek mamos, tiek tėčiai, gimus kūdikiui, susiduria su daugybe kitų pokyčių: keičiasi kasdienė rutina ir tenka prisitaikyti prie kūdikio režimo, atsiranda santykių pokyčiai, poros seksualinio gyvenimo pokyčiai, naujos pareigos, tenka tvarkytis su partnerio stresu bei padidėjusiais finansiniais rūpesčiais. Visi šie veiksniai gali kelti įtampą vyrams dėl padidėjusios atsakomybės. Tų pačių bei kitų sunkumų gali kilti ir moteriai, todėl poros santykiuose gali trūkti emocinės paramos ir padažnėti konfliktų.
Vyrų pogimdyminės depresijos pikas yra nuo trijų iki šešių mėnesių po gimdymo. Kaip ir mamų pogimdyminė depresija, ji dažnai nediagnozuojama.
Pogimdyminė depresija tėčiams gali pasireikšti skirtingais požymiais nei mamų. Depresija gali turėti įtakos tėvo santykiams su vaiku. Jie gali mažiau domėtis kūdikiu, rečiau žaisti ir bendrauti su juo ir / ar savo kitais vaikais bei atsiliepti apie juos neigiamai ar kaltinti dėl savo sunkumų.
Pogimdyminė tėčių depresija gali turėti įtakos jų vaiko raidai. Pavyzdžiui, nustatyta, kad tėčių depresija yra susijusi su jų vaikų emocinėmis, socialinėmis ir elgesio problemomis, taip pat su vaikų raidos vėlavimu. Šios sąsajos stipresnės, kai tėvas patiria depresiją dar motinos nėštumo metu ir ji tęsiasi po gimdymo, depresijos simptomai yra ypač sunkūs.
Tėvų pogimdyminė depresija iš esmės yra toks pat sutrikimas kaip ir mamų pogimdyminė depresija. Rekomenduojama pradėti kuo ankstyvesnėje stadijoje. Šiuo metu gydymo galimybės yra tokios pačios, kaip ir motinoms, kurioms taikoma psichoterapija ir / ar gydymas psichotropiniais vaistais.
Svarbiausia! Tėčiai turėtų kuo anksčiau išsakyti, kaip jaučiasi, o žmonos / partnerės (ir kiti artimi asmenys) skatinti juos kreiptis pagalbos. Tai ne Jūsų kaltė, kad patiriate tokią būseną.
Tėvo vaidmuo maitinant krūtimi
Dauguma būsimų tėvų žino, kad maitinimas krūtimi yra geriausias būdas pamaitinti kūdikį. Be to, maitinimas krūtimi yra nemokamas, jam nereikia pasiruošimo ar buteliukų valymo po jo, ir tai yra puikus motinos ryšio su kūdikiu sutvirtinimas. Tačiau daugelio naujų tėčių nuomonė apie maitinimą krūtimi pasikeičia vos gimus kūdikiui. Abejonių nėra - maitinimas yra vienas svarbiausių rūpinimosi kūdikiu aspektų. Tačiau jums visai nebūtina pasitraukti vien todėl, kad ji turi pamaitinti kūdikį. Tad ir kaip keistai tai beskambėtų, tėvų vaidmuo maitinime krūtimi yra labai svarbus.
Maitinimas krūtimi yra sunkus darbas, tad perimkite iš partnerės namų ruošos darbus ir padėkite jai, kai tik galite. Kai ji maitina, atneškite jai pagalvę ir stiklinę vandens arba pasisiūlykite padėti vaikui atsirūgti, kai jis pavalgys. Pasisiūlykite pagaminti vakarienę ar sutvarkyti namus. Bet kokia jūsų iniciatyva yra svarbi ir sveikintina.
Kiti būdai užmegzti ryšį su kūdikiu
Apkabinkite, maudykite jį ir pasakokite dienos įspūdžius jam, kol jis snaudžia jums ant krūtinės - tai puikūs santykių kūrimo būdai. Visa tai padės jums sukurti panašiai tokį ryšį su kūdikiu, kokį fizinį artumą sukuria maitinimas krūtimi. Lytėjimas turi didelę naudą abiems - ir jums, ir kūdikiui. Jums - nes padeda užmegzti ryšį su mažyliu, na, o mažas kūdikis auga sveikas ir laimingas, kuomet yra mylimas ir glostomas.
Eikite su juo pasivaikščioti, žaiskite, keiskite sauskelnes, maudykite. Taip galėsite pabūti su mažyliu vienas, o kuo dažniau taip bus, tuo labiau pasitikėsite savo kaip tėčio sugebėjimais. Jeigu mamai tenka trumpam išeiti, palaikykite ją ir, prireikus, pamaitinkite kūdikį iš buteliuko.
Svarbi sąlyga: prieš pradėdami maitinti iš buteliuko, palaukite, kol mamytei pieno gamyba susireguliuos, juk norite, kad pirmiausia mažylis pasimėgautų maitinimu iš tikros krūties, ar ne? Pasistenkite nesijaudinti, jei jūsų mažylis ne itin norės valgyti iš jūsų siūlomo buteliuko. Ne visi žindukai, užmaunami ant buteliuko patinka kūdikiui. Jų būna įvairių formų ir dydžių.
Kūdikio raidos etapai
Kūdikių raida nėra vienoda. Tačiau visiems įgūdžiams įgyti yra minimalus ir maksimalus laikas, kitaip tariant, laikas, per kurį jis turi išmokti naujų dalykų. Kai kurie mažyliai apsiversti išmoksta vos 2 mėnesių amžiaus, o kiti - 4 ar 5 mėnesių. Yra spartuolių, žingsniuojančių nuo 8 mėnesių, tačiau įprasta, kad vaikai vaikščioti pradeda po pirmojo gimtadienio.
Negalima vertinti tik vieno parametro ir pagal jį spręsti, ar kūdikio raida nevėluoja.
Kūdikio raida mėnesiais
- 1 mėnuo: Per mėnesį naujagimis prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų - pasibaigė naujagimystės metas. Diena iš dienos kūdikis vis energingiau mojuoja rankomis ir tabaluoja kojomis. Jo valgymo, miego, būdravimo ritmas dar nenusistovėjęs. Kai mažiukas nerimauja ir mama jį priglaudžia prie krūties ar kalbina, nustoja verkęs. Gulėdamas ant pilvo pasuka veidą į šoną, sugeba trumpam pakelti galvą. Plaštakos vis dar sugniaužtos į kumščius arba truputį praskėstos. Įdėjus barškutį į ranką, jį greitai pameta. Stebi daiktus, bet jų nesiekia. Mėnesio pabaigoje akių judesiai pasidaro koordinuotesni.
- 2 mėnuo: Kūdikis jau ne tik akivaizdžiai priaugęs ūgio ir svorio, bet ir patobulėję jo socialiniai, emociniai gebėjimai. Paguldytas ant pilvuko, kelias minutes galvą išlaiko šiek tiek pakeltą. Paėmus ant rankų, galvą laiko tiesiai, tačiau ji vis dar svyruoja, reikia prilaikyti. Daiktus sąmoningai ir trumpai palaiko. Barškučiu suduoda į lovos kraštą ar kitą pasitaikiusį daiktą. Atkreipkite dėmesį, kad tokio amžiaus mažyliai vienu metu atlieka kokį nors vieną darbą, pavyzdžiui, žįsdami negriebia ir nelaiko žaisliuko. Kūdikis įdėmiai stebi aplinką ir sutelkia žvilgsnį į daiktus per 20-40 cm nuo akių. Jau ilgiau domisi judančiais ir aiškių kontūrų ryškiais daiktais. Svarbiausias šio mėnesio raidos pasiekimas - ŠYPSENA.
- 3 mėnuo: Trečią gyvenimo mėnesį mažasis atpažįsta tėčio ir mamos veidus, šypsosi kalbinamas, myluojamas. Į pažįstamus ir jam mielus žmones reaguoja visu kūnu: veido mimika, rankų, kojų judesiais, garsais. Paguldytas ant pilvo, apie 10 sekundžių išlaiko galvą ir krūtinę pakeltas. Pakeltą galvą išlaiko net iki kelių minučių. Kai kurie tėvai pastebi, kad gulėjimas ant pilvuko padeda nurimti neramiam kūdikiui. Tačiau ne visi mėgsta tįsoti ant pilvo. Kad ir kaip būtų, guldymas ant pilvuko yra labai svarbus vaiko raidai, todėl tėveliai turėtų nepamiršti jį protarpiais paguldyti. Kai guli ant nugaros, kūdikis galvą laiko tiesiai ir bando ją kelti. Paėmus ant rankų, galva svyruoja labai mažai.
- 4 mėnuo: Keturių mėnesių kūdikis sparčiai auga ir tobulėja: suklūsta išgirdęs tėvelių balsus, noriai bendrauja ir akivaizdžiai išreiškia nuotaikas. Jau pasigirsta garsus juokas! Gulėdamas lovelėje mažylis greitai ir laisvai sukioja galvą į visas puses. Taip pat pradeda vartytis - gali apsiversti nuo pilvo ant šono arba ant nugaros. Nėra taisyklių, kaip kūdikis turi pirmą kartą apsiversti. Dažniausiai apsiverčia nuo nugaros ant pilvo, nes taip patogiau. Kartais pakanka parodyti, kaip reikia verstis, ir jis labai greitai perpranta. Tereikia paguldyti ant nugaros, prilaikyti tą kojytę, per kurį šoną jis versis, kitą kojytę sulenkti ir pasukti. Kai kuriems pakanka kartą du parodyti ir po kelių dienų jie jau puikiai vartosi. Gulėdamas ant pilvo, remiasi dilbiais ar ištiestomis rankomis, o, gulėdamas ant nugaros, pakelia galvą, kad galėtų pamatyti, kaip rankutėmis sugriebia kojas. Vaikelis aktyviai domisi aplinka, daugiau guguoja, net šneka atskirais skiemenimis. Gerai pažįsta žmones, o nepažįstamais nepasitiki, nusisuka, net gali pravirkti. Gulėdamas ant pilvo ir pasirėmęs dilbiais jis iškelia rankas ir maskatuoja kojytėmis.
- 5 mėnuo: Sėdėdamas mažylis tvirtai laiko galvą ir tiesią nugarą, pastatytas remiasi kojomis. Tėvams paprastai patinka stebėti, kaip atžala žaidžia su savo kojomis, kiša į jas į burną, čiulpia jų pirštus. Gulėdama ant pilvo vienu metu pakelia rankas ir kojas, t. y. Tėvai turi įvertinti mažylio aplinką, ar ji saugi ir kūdikis nenuslys, nenusivers, nenukris. Kūdikis labai noriai atsispirs kojomis, jeigu prie jo padų tvirtai prispausite savo delną. Atsispyręs kojomis, jis pasislinks į priekį. Tai pirmosios šliaužimo pamokos. Dažniausiai daikto siekia abiem rankomis, o laikydamas rankoje vieną žaislą, siekia dar ir kito. Lengvai prilaikomas stojasi, remiasi kojų pirštais.
- 6 mėnuo: Pusmetinukas verčiasi nuo nugaros ant pilvo, gulėdamas ant pilvuko, remiasi rankomis, gerai kelia galvą ir krūtinę. Perima žaislą iš vienos rankos į kitą. Šeštą mėnesį išnyksta griebimo refleksas, su kuriuo mažylis gimsta. Dabar jis sąmoningai ima žaislą. Gali paimti ir du žaislus į vieną ranką. Pasaulį kūdikis pažįsta ragaudamas viską iš eilės. Šio amžiaus vaikutis skiria malonius ir nemalonius garsus, pažįsta savo aplinką ir artimuosius, džiaugiasi žiūrėdamas į savo atvaizdą veidrodyje. Gulėdamas ant nugaros, mielai stveriasi už tėvų rankų ir sėdasi. Jau pasėdi ir vienas, bet greitai pavargsta ir palinksta į priekį. Šio amžiaus mažyliai jau pradeda šliaužioti - stumiasi rankomis ir keliais, taip judėdami pirmyn (o kartais ir atgal). Labai patinka, kai mama ar tėtis laiko už pažastų. Tada mažasis stovi, remiasi visu svoriu, spyruokliuoja ar žingsniuoja vietoje. Pasėdi neatsirėmęs, mokosi sėdėdamas pasisukti ir, pavyzdžiui, pasiimti šalia esantį žaislą. Abiejose rankose tuo pat metu išlaiko po vieną žaislą ir labai noriai žaidžia su grojančiais ar garsus skleidžiančiais žaislais - varpeliu ir pan. Įdomu stebėti, kaip mažiukas reaguoja į savo atvaizdą veidrodyje.
- 7-8 mėnuo: Ar kūdikis išmoks greitai vartytis, ropoti ar vaikščioti, priklauso ir nuo įgimto temperamento. Vis ilgiau pasėdi vienas, bando stotis, ypač jei randa, kur įsikibti. Mėgina šliaužti keturiomis - tam jis turi būti pakankamai stiprus, kad galėtų atsiklaupti keturpėsčias ir suvoktų, jog stumdamasis keliais gali judėti į priekį. Iš pradžių mažyliai dažnai juda atgal ir tik po to išmoksta į priekį. Pats laikas tėvams apžiūrėti, ar kūdikio „trasoje“ nėra jam pavojingų daiktų, laiptų. Pradėjęs šliaužti ir ropoti smalsutis būtinai norės ištyrinėti spinteles, stalčius, sužinoti daiktų formą, dydį, medžiagą ir visa tai paragauti. Šiuo laiku neretai mažiukas itin prisiriša prie mamos, ir nors iki tol galėdavo ant rankų imti kas tik nori, dabar jis tam protestuoja. Mažajam labai svarbu saugumas, ir tai jis jaučia mamos ir tėčio glėbyje. Tinka žaislai, kuriuos galima drąsiai barbenti nesudaužant: mediniai šaukštai, samčiai, indai, į kuriuos galima ką nors įdėti. Jeigu dar nepradėjote, jau galite drąsiai pradėti skaityti knygutes. Pirmosios knygos tinkamiausios kietais lapais ir su kuo paprastesniais paveikslėliais. Pradėję ropoti ar vaikščioti mažieji daug juda ir išnaudoja daugiau energijos.
- 9 mėnuo: Tokio amžiaus mažylis paprastai jau sėdi vienas. Mokosi šliaužti, ropoti, atsistoti įsikabinęs, kai kurie bando žingsniuoti prisilaikydami lovelės kraštų. Jei tik tėvai netingi, kūdikėliams tikrai patiks būti vedžiojamiems už rankyčių. Devynių mėnesių pilietis pradeda rodyti pirštu tai, ko jis nori ir įvykdo nesudėtingus paliepimus, pavyzdžiui, „paduok šaukštą“. Judesiai tobulėja, tad kai kurie kūdikiai jau vikriai ropoja, patys (nesilaikydami) atsistoja ir trumpai pastovi vieni ir iš stovimos padėties patys atsisėda. Pasitaiko, kad itin sparčios raidos vaikai jau pradeda žengti pirmuosius žingsnelius.
- 10 mėnuo: Kūdikis pats atsisėda ir tvirtai sėdi, nugara tiesi, bando stotis. Tokio amžiaus mažylių fiziniai gebėjimai labai skiriasi - vieni jau pradeda savarankiškai vaikščioti, kiti dar tik ima šliaužioti. Ir viena, ir kita yra normalu. Vaikas griebia daiktus nykščiu ir rodomuoju pirštu, randa paslėptą ar numestą žaislą. Tyrinėdamas daiktus, mažiukas jau nekiša visko į burną, bet čiupinėja, liečia. Kūdikis supranta priežasties ir padarinio dėsnį: „Jei daužysiu daiktą, bus triukšmo“, „Jei žaislą numesiu, greičiausiai jį mama pakels“. Savarankiškai vaikščioti mažyliai paprastai pradeda tarp 11 iki 15 mėnesio (75 proc. visų vaikų - iki 14 mėnesių). Nors kai kurie 10 mėnesių spartuoliai stebina - jau vaikšto pasiremdami į baldus arba savarankiškai. Dėl to, kad pradėję vaikščioti kūdikiai eina pasistiebę arba netaisyklingai deda pėdutes, dažniausiai jaudintis nereikia.
- 11-12 mėnuo: Kūdikis galbūt jau žengia pirmuosius žingsnius, pastovi vienas, eina įsikibęs (tačiau jei jūsiškis to nedaro, nusiminti dar per anksti). Pats pradeda valgyti rankytėse laikomą maistą. Vaikas lengviau sukioja rankytes, todėl jau taikliau pataiko valgį į burną. Tačiau tokio amžiaus mažyliui dar sunku valgyti savarankiškai su šaukštu, nes tam reikalinga tiksli rankų ir akių koordinacija, raumenų valdymas. Vis tiek skatinkite vaiką valgyti savarankiškai. 11-14 mėnesių žmogutis jau sugeba užlipti net ant pusės metro aukščio daiktų, tad, tėveliai, būkite budrūs. Kūdikis eina prilaikomas už vienos arba abiejų rankų, ropoja laiptais. Turbūt visi tėveliai sutiks, kad pirmieji mažojo žmogučio žingsniai yra vienas didžiausių ir džiaugsmingiausių įvykių šeimos gyvenime. Sutikdami pirmąjį gimtadienį ir atsisveikindami su kūdikystės laikotarpiu kai kurie vaikai jau vaikšto, tačiau vis dar gali mėgti ir ropoti. Tokio amžiaus mažasis atsistoja pats, sulenkdamas kelius atsitupia, laiptais lipa (arba ropoja). Vaikas ima suvokti, kad kalba galima išreikšti savo pageidavimus, norus, tad taria vis daugiau garsų. Įdomu, kad daugiau veiksmų jis atlieka viena ranka, ta, kuri yra vyraujanti. Kaip pastebėti, ar vaikas bus kairiarankis? Duokite jam žaislą ir žiūrėkite, kuria ranka jį ima. O kuria piešia?
Hormonų pokyčiai
Tėčiu tapusio vyro organizme vyksta hormonų pokyčiai, kurie gali turėti įtakos jo elgesiui ir jausmams. Štai keletas hormonų, kurie keičiasi vyro organizme tapus tėčiu:
| Hormonas | Poveikis |
|---|---|
| Oksitocinas | Didėja, skatina ryšį su kūdikiu ir partneriu |
| Testosteronas | Gali sumažėti, padeda reaguoti į kūdikio verksmą |
| Kortizolis | Pokyčiai padeda reaguoti į kūdikio verksmą |
žymės: #Kudiki
Panašus:
- 7 mėnesių kūdikis nesivarto? Sužinokite svarbiausius raidos etapus ir ekspertų patarimus tėvams!
- 8 Mėnesių Kūdikio Raida: Kaip Skatinti Motorinius Įgūdžius ir Rūpintis Tėvams
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Neįtikėtina Vilnonių Batukų Kūdikiui Priežiūros Paslaptis, Kurią Privalote Žinoti!
- Kaip Tiksliai Skaičiuoti Nėštumo Savaites: Paprasti Patarimai ir Gudrybės