Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, kiekvieną dieną daugybė dalykų gali kelti stresą: santykiai su bendraamžiais, užduotys darželyje, tėvų barniai ir kt. Dažnai vaikai nemoka žodžiais išreikšti savo nerimo ir jausmų, taip pat jie ne visada žino, kas sukelia jiems tuos jausmus. Dėl šių priežasčių vaikai neretai išreiškia nerimą savo elgesiu: nagų kramtymu, pirštų čiulpimu, nosies krapštymu ar plaukų pešiojimu.
Šie ir panašūs vaikų įpročiai gali erzinti net ir pačius kantriausius tėvus. Dažnai tėvai tokius įpročius vadina „blogais” ir ima vaikus už tai bausti, nuolat priminti ir priekaištauti. Teikiant šiems įpročiams perdėtai daug dėmesio - priekaištaujant, erzinant ar baudžiant - galima lemti atvirkštinį poveikį - vaikas gali jaustis netikęs ir „blogas”. Dažniausiai tokie įpročiai reiškia, kad vaikas, patirdamas įtampą, nuobodžiaudamas, jausdamasis neramiai, nesaugiai, būdamas pavargęs, liūdnas, - pasirenka tam tikrą elgesį, kuris jam padeda nusiraminti. Dažniausiai vaikai taip elgiasi patys nejausdami ir nežinodami kodėl.
Įpročiai susiformuoja, kai tam tikras elgesys, padedantis atsipalaiduoti ir jaustis maloniai, yra nuolat kartojamas. Tokia veikla teikia kontrolės ir saugumo jausmą stresą ar nerimą keliančiose nepažįstamose situacijose, vykstant pokyčiams gyvenime, kai yra nuobodu ar kankina nuovargis. Gera žinia ta, kad tokie vaikystės įpročiai dažniausiai yra vaikui nekenksmingi ir išnyksta savaime - vaikai juos tarsi išauga. Jei suaugusieji vaikų įpročiams neteikia pernelyg daug dėmesio, vaikai pamažu patys atranda vis daugiau kitų būdų nusiraminti.
Jei tokie įpročiai ima trukdyti vaikui kasdienėse veiklose, kelia grėsmę jo sveikatai ar verčia jaustis blogai, suaugusieji gali šiek tiek padėti, tačiau svarbu nedaryti stipraus spaudimo: nebarti, nepriekaištauti ir neerzinti vaiko dėl jo įpročių. Nereikėtų vaikui įpročio akcentuoti ir sureikšminti, barti ir gėdinti. Svarbiausia - suprasti, kas kelia vaikui stresą ar įtampą ir stengtis vengti tokių situacijų. Kai su jomis vaikas susiduria, reikia jam suteikti palaikymą, būti šalia, kalbėtis apie nerimą keliančius dalykus.
Labai svarbu, kad pats vaikas norėtų atsikratyti įpročio. Kartu ieškokite sprendimų kalbėdamiesi apie tai, kas galėtų padėti. Kai tėvai pagiria, kad vaikui sekasi siekti tikslų, jis tik dar labiau nori stengtis. Įpročiai atsiranda pamažu, taigi jiems reikia laiko ir išnykti. Būkite kantrūs. Dingę įpročiai gali sugrįžti laikotarpiais, kai vaikas patiria daug pokyčių ar streso.
Dažni vaikų įpročiai ir kaip su jais kovoti
Pirštų čiulpimas
Vaikai pradeda čiulpti savo nykštį ar kitą pirštą jau pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais. Mažam vaikui dideliame suaugusiųjų pasaulyje savas nykštys yra puikus saugumo objektas - jis visada šalia, kai prireikia. Čiulpimas - pirmasis vaiko instinktas, sukeliantis malonias asociacijas, nes yra susijęs su maitinimusi ir alkio numalšinimu. Nykščio čiulpimas yra normalus ir nežalingas vaikui, todėl nėra reikalo kažką daryti. Daugumai vaikų šis įprotis natūraliai dingsta iki ketverių metų.
Net jei vyresnis nei ketverių metų vaikas čiulpia pirštą, nereikėtų jo drausminti ar bausti, pastebėjus, kad jis taip daro. Geriausia leisti vaikui pačiam sulaukti tinkamo laiko atsisakyti savo įpročio, kai jis pats jausis tam pasiruošęs. Visgi šis įprotis gali versti jus šiek tiek nerimauti, kai ims kaltis pirmieji nuolatiniai dantys (maždaug penktais-šeštais vaiko gyvenimo metais), ir čiulpimas gali paveikti vaiko dantų formavimąsi. Taip pat kartais ant vaiko nykščio nuo čiulpimo gali atsirasti žaizdelių ar nuospaudų.
Taip pat dėl tokio savo įpročio vaikas gali nejaukiai jaustis darželyje ir pirmoje klasėje, kai kiti vaikai, auklėtojos ir mokytojos pastebi tokį jo elgesį. Pirmiausia, svarbu kurti saugią ir raminančią aplinką, kurioje vaikas turėtų galimybę drąsiai žaisti, fantazuoti ir nenuobodžiauti. Kalbėkitės su vaiku apie šį įprotį ir kartu spręskite, kaip reikėtų jo atsikratyti. Mokykite vaiką sustabdyti save (Kai norisi kišti pirštą į burną - sugniaužk kumštį taip, kad nykštys liktų kumščio viduje).
Jei vaikas ypač dažnai čiulpia pirštą (ar kitą daiktą) ir šis įprotis nedingsta, tai gali būti susiję su emociniais vaiko sunkumais, patiriamu per dideliu nerimu ir stresu.
Nagų kramtymas
Gana daug vaikų kramto nagus ar nagų odeles. Tai jie daro, kai jaučiasi sunerimę, drovisi ar neturi ką veikti ir jų rankos yra neužimtos, pavyzdžiui, žiūrėdami televiziją. Toks įprotis gali tęstis iki paauglystės ir suaugusiojo amžiaus. Dėl to tėvai nerimauja, nes galima nagų infekcija ir kraujavimas, be to, nuolatinis kramtymas gali pažeisti ir dantų kraštelius.
Paskatinimai yra vienas veiksmingiausių būdų padėti vaikui atsikratyti įvairių ydingų įpročių, taip pat ir nagų kramtymo. Stenkitės pastebėti tas situacijas, kai vaikai nekramto nagų (ar odelių). Kai tai pastebite, apibūdinkite, ką veikia jų rankos, pavyzdžiui: Matau, tu glostai katę. Taip pat kai pastebite, kad vaikas kramto nagus, užuot sakę: Nekramtyk; Baik, negražu ir pan., pasiūlykite: Pamankštinkim pirščiukus ir kartu pažaiskite kokį nors žaidimą pirštais.
Nekovokite su šiuo vaiko įpročiu traukdami jo pirštus iš burnos. Tokie draudimai gali tik sustiprinti vaiko norą kramtyti nagus, ypač tada, kai jūs nematote. Galite ramiai pasakyti, kad toks elgesys jums nepatinka. Geriausias būdas - suteikti vaikui galimybę nusiraminti ar kitaip išreikšti savo nerimą, baimę, per dieną patirtą stresą. Jei matote, kad vaikas nerimauja, galite pasiūlyti jam spalvinti, skaityti raminančias pasakas, klausytis muzikos. Taip pat svarbu sudaryti vaikui sąlygas užsiimti fizine veikla dienos metu - taip jis atsikratys susikaupusios įtampos.
Svarbu kalbėtis apie tai, kas kelia įtampą, baimę ar kitus nemalonius jausmus. Kramtyti nagus, jei jie nuolat trumpi, vaikui bus sunkiau, todėl patariama nuolat juos kirpti. Galite kiekvieną dieną pradėti nagų priežiūros procedūra: rankas patepti drėkinamuoju kremu, nagus patepti stiprinančiu laku, nukarpyti odeles, nukarpyti nagų kraštelius.
Nosies krapštymas
Nosies krapštymas - vienas iš labiausiai tėvus erzinančių įpročių. Taip yra todėl, kad tai - socialiai nepriimtinas elgesys. Dažnai vaikai krapšto nosį todėl, kad nuobodžiauja arba patiria stresą, kiti vaikai tiesiog smalsauja Kas gi ten gyvena? Ypač dažnai nosį krapštinėja alergiški vaikai - jie tarsi nuolat jaučia, kad kažkas yra jų nosyje. Nosies krapštymas dar labiau sudirgina ertmę ir todėl ten formuojasi nauji dariniai.
Šis įprotis dažnai yra kraujavimo iš nosies priežastis, taip pat padidina peršalimo tikimybę. Krapštant nosį mikrobai gali keliauti nuo nešvarių rankų į nosį, iš nosies į akis (jei vaikas patrina akis) ir t. Net jei jus labai erzina vaiko elgesys, nebarkite ir negėdinkite jo. Paaiškinkite vaikui, kad nosies krapštymas yra netinkamas elgesys, ypač viešose vietose, nes kitiems žmonėms nemalonu tai matyti.
Pasitarę su vaiku ir kartu priėmę sprendimą, galite užklijuoti pleistrą ant piršto, kuris primintų apie įprotį. Nuolatinis nosies gleivinės drėkinimas vazelinu, druskos tirpalu ar kitomis specialiomis priemonėmis gali padėti sumažinti nosies dirginimą. Pasitarkite su šeimos gydytoju, kokie preparatai būtų tinkami.
Ritmiški judesiai
Tokie įpročiai dar gali būti vadinami ritmiškais judesiais. Kai kurie vaikai prieš užmigdami nesustodami daužo galvą į kietą objektą, pavyzdžiui, lovelės kraštą. Tai gali trukti nuo keliolikos minučių iki kelių valandų. Toks įprotis atsiranda apie devintą mėnesį ir gali tęstis iki 2-3 metų.
Taip pat vaikai ramina save sukiodami galvą - gulėdami ant nugaros nesustodami sukioja galvą iš vienos pusės į kitą. Kartais jie galvą sukioja taip stipriai, kad netgi nutrina plaukus pakaušyje. Kitas panašus elgesys - tai kūno supimas, kai vaikas sėdėdamas ar klūpėdamas ima ritmiškai judėti pirmyn ir atgal arba į šonus.
Tokiais ritmiškais judesiais gana dažnai vaikai bando nusiraminti arba stimuliuoti save. Judėjimo ritmas padeda vaikui užmigti, taip pat atitraukti dėmesį nuo skausmo. Nors suaugusiesiems toks elgesys kelia daug nerimo, dažniausiai jis nėra pavojingas vaikui. Vaikai jaučia skausmą ir netranko taip stipriai, kad susižeistų. Įprastai vaikai patys liaujasi kartoję tokį elgesį, kai atranda kitų būdų nusiraminti.
Sukurkite ritualų, kuriuos atliksite su vaiku prieš miegą. Jie turėtų patenkinti vaiko poreikį ritmiškiems veiksmams, pavyzdžiui, lėtai šokti pagal raminančią muziką, kartu ploti rankomis tam tikrą ritmą ar tiesiog glostyti vaikui galvą klausantis muzikos. Pasidomėkite, ar toks elgesys nėra susijęs su fiziniu skausmu ar konkrečiais dienos išgyvenimais.
Plaukų sukiojimas ir pešiojimas
Plaukų sukiojimas ir pešiojimas yra dar vienas savęs raminimo įprotis, kuris atsiranda gana anksti. Kaip ir kiti įpročiai, jis dažniausiai pasireiškia, kai vaikas nuobodžiauja, yra pervargęs ar nerimastingas. Kaip ir kitus įpročius, vaikai dažniausiai išauga ir šį. Jei įprotis pasireiškia vyresniam vaikui (5 metų ir daugiau), tai gali būti rimtesnio sutrikimo simptomas, dėl kurio būtina pasitarti su specialistais.
Svarbiausia - rasti kitų būdų, kaip mažinti įtampą ir stresą. Kai kuriais atvejais įprotis gali būti tam tikros fizinės ar psichologinės problemos priežastis arba pasekmė. Įprotis tampa dideliu sunkumu tada, kai jis neigiamai veikia vaiko santykius su aplinkiniais ar trukdo jam atlikti kasdienes įprastas veiklas.
Kartais besikartojantys ir nedingstantys įpročiai gali būti per didelio nerimo, depresijos ar kito sutrikimo simptomai.
Mitybos įpročiai
Formuojant taisyklingus mitybos įpročius, svarbu atkreipti dėmesį į vaiko amžių ir poreikius.
1-3 metų vaikai:
- Geriausia metų vaikui valgyti penkis ar šešis kartus per dieną.
- Mažyliui duokite maisto mažomis porcijomis.
- Sotaus valgio siūlykite vaikui tuomet, kai ir patys valgote.
- Nemaitinkite mažylio per prievartą.
- Maitinkite vaiką kasdien tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje.
- Leiskite mažyliui paragauti maisto, suspausti jį kumštelyje, patrinti.
- Skatinkite mažylį valgyti savarankiškai.
- Nevalgydinkite per prievartą, neverskite sėdėti prie stalo, kol ištuštins lėkštę.
- Užpūtęs pirmą žvakę ant gimtadienio torto, vaikas gali valgyti daugybę šeimos valgomų patiekalų.
- Šio amžiaus vaikams būdinga pamėgti vieną patiekalą, kurį gali valgyti daugybę dienų.
- Stenkitės nevertinti maisto kaip apdovanojimo.
- Neduokite mažyliui kyšio už tai, kad malonės ką nors suvalgyti.
- Patys taip pat privalote tinkamai maitintis.
- Jei dvimetinukas atsisako maisto, pradėkite nuo sočios užkandėlės, pvz., sūrio, nesaldaus trapučio arba vaisiaus.
3 metų vaikai:
- Trejų metų Kipras virtuvėje yra dažnas svečias.
- Berniukas šauniai plaka kiaušinienę, maišo blynus ir net turi savo firminį patiekalą - Kipro varškėtukus.
- Trejų metų vaikui vis dažniau tenka ragauti naujų, nežinomų patiekalų.
- Šio amžiaus vaikai gali norėti suvalgyti naujai, įdomiai patiektą maistą - naujoje lėkštėje, netikėtos formos.
- Sėdėdamas prie stalo kartu su šeima, trimetinukas mokosi viešosios elgsenos.
- Išugdykite vaiko įprotį valgyti drauge su jumis prie stalo, o ne priešais televizorių.
- Nepamirškite tada, kai valgoma, išjungti televizorių.
Kūdikio raida pagal mėnesius
Kūdikio raida yra nuolatinis procesas, kurio metu vaikas įgyja naujų įgūdžių ir gebėjimų. Skirtingais amžiaus tarpsniais kūdikio raida skiriasi.
- 1 mėnuo: Pagrindinė veikla yra miegojimas ir valgymas. Stebimos įvairios reakcijos į aplinkos dirgiklius.
- 2-3 mėnesiai: Spontaniškus judesius ima keisti valingi, paties vaiko kontroliuojami judesiai. Kai kurie kūdikiai jau pradeda siekti rankomis kelių.
- 4-6 mėnesiai: Mažylis pradeda aktyviai žaisti su žaisliukais, vartytis nuo nugaros ant pilvo. Pradedame ruošti kūdikį sėdėjimui.
- 7-9 mėnesiai: Kūdikiai pasidaro aktyvūs, judrūs, o judesiai ir padėtys labai įvairios ir jau gana individualios. Susiformuoja savarankiškas sėdėjimas.
- 13 - 18 mėnesiai: Tyrinėdamas pasaulį džiaugiasi naujais pojūčiais, noriai domisi įvairių tekstūrų ir formų daiktais.
- 19 - 24 mėnesiai: Laikotarpis, kuris dažnai yra siejamas su pasiruošimu darželiui.
Pusiausvyros ir koordinacijos lavinimas
Nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių vaikai mokosi valdyti savo kūną, išlaikyti kūno centrą. Laikas, kai vaikas pradeda lankyti darželį bei mokyklą judėjimo vystymuisi yra labai svarbus. Tai yra pagrindinių motorinių įgūdžių formavimosi metas, kai lavinama jėga, ištvermė, lankstumas ir greitis, taip pat socialiniai, motoriniai bei percepciniai įgūdžiai (koordinacija, pusiausvyra), t.y. gebėjimas reaguoti ir prisitaikyti prie aplinkos naudojant kūno judesius.
Dažnai pasitaiko tai, kad vaikui sąveikaujant su aplinka ne visada pavyksta išlaikyti pusiausvyrą. Dėl mažo atramos ploto, aukštai kūne esančio svorio centro ir veikiančių aplinkos jėgų, kiekvienas esame priversti ieškoti pusiausvyros, todėl pusiausvyros problemų gali turėti iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskundžiantis vaikas. Visgi, šiuos įgūdžius galima pagerinti kineziterapijos užsiėmimų metu.
Pusiausvyra gali būti statinė ir dinaminė. Statinė pusiausvyra apima gebėjimą išsilaikyti esamoje padėtyje (ant vienos ar abiejų kojų, atsimerkus ar užsimerkus) ant fiksuoto atraminio paviršiaus (kambario grindys, laiptai). Dinaminė pusiausvyra tai gebėjimas savarankiškai išsilaikyti ir negriūti, kai judama ant nestabilių paviršių, t.y. Pusiausvyros lavinimo metu, taip pat, gerinama ir laikysenos kontrolė, kuri sužadinama patiriant išorinius aplinkos dirgiklius per regos, vestibulinius ir sensomotorinius pojūčius.
Siekiant pagerinti pusiausvyrą judėjimo metu yra taikomos dinaminės užduotys, apimančios kryžminius koordinacinius judesius, t.y. kai priešingos viršutinėės ir apatinės galūnės kerta kūno vidurio liniją. Tokių pratimų intensyvumas paprastai didinamas keičiant atraminio paviršiaus stabilumą ant kurio atliekamas judėjimas.
Mokslininkai ištyrė, kad kryžminiai koordinaciniai judesiai atlikti ant nestabilaus paviršiaus, sukelia didesnį masės centro nukrypimą nei ant stabilių paviršių atlikti judesiai, taip sukeldami didesnį iššūkį sensomotoriniam valdymui. Taip pat, tokie judesiai skatina geresnį rankų ir kojų įsitraukimą į judesį, todėl yra svarbūs išlaikant pusiausvyrą, kai patiriami staigūs, išblaškantys dėmesį aplinkos veiksniai kasdieniuose judesiuose ir sportuojant.
Kūno stabilumo sutrikdymas naudojant nestabilias plokštumas padidina pusiausvyros treniruočių progresą.
Netaisyklinga laikysena
Vis dažniau apžiūrint vaikus gydytojai pastebi netaisyklingą laikyseną, krypstantį stuburą. Kūno laikysena yra suprantama kaip įprasta kūno padėtis stovint, sėdint ar judant. Siekiama išlaikyti optimalias apkrovas stuburui, kuris ir laiko mūsų kūną. Vaikas auga, tad jo laikysena ir kūno judesiai keičiasi labai sparčiai. Vaikus būtina stebėti įvairiose padėtyse, bei atliekant įvairius veiksmus.
Ar jūsų vaikas kūprinasi pastoviai? Ar pataisius jo padėtis ir judesius jis pasako, kad jam nepatogu? Jeigu Jūsų gydytojas pastebi vaiko netaisyklingą laikyseną, tikslinga kreiptis išsamiai kineziterapeuto konsultacijai. Jos metu išsiaiškinsite netaisyklingos laikysenos priežastis bei galimas pasekmes. Kineziterapeutas nustatys pagrindinį kineziterapinį tikslą ir parengs gydymo planą.