2022 m. spalio mėn.
Pr	A	T	K	Pn	Š	S
« Geg
	1	2
3	4	5	6	7	8	9
10	11	12	13	14	15	16
17	18	19	20	21	22	23
24	25	26	27	28	29	30
31

2017 metų geriausios knygos vaikams apžvalga

Paskelbta 2025-08-16 | admin

Antrajame šių metų žurnalo „Rubinaitis“ numeryje Dalia Karatajienė apžvelgia 2017 m.

Vaikų knygų iliustracijos

Klausimas, ar knygos piešiniai patinka vaikams, neretai pretenduoja tapti pagrindiniu kriterijumi, lemiančiu iliustracijų ir visos vaikų knygos plastikos kokybės įvertinimą. Atsakymas, žinoma, nevienareikšmis. Vaikai skaito ir sklaido tai, ką jiems siūlo suaugusieji, o ir patys vaikai bei jų vaizdiniai interesai yra labai skirtingi. Vis dėlto gausybė atsakymų nereiškia, kad šis klausimas beprasmis. Akivaizdu, jog menas, kad ir koks emancipuotas būtų, susijęs su aplinka, kurioje atsiranda.

Gyvenimo, aplinkos savitumas, vyraujančios estetikos tendencijos suformuoja terpę, kurioje atsiranda knygos. O toji terpė formuoja ir vaikų nuostatas. Tai, ką mato aplinkui, vaikams be jokių paaiškinimų tampa savaime suprantama ir kartu labai artima. Šalia daugybės mūsų gyvenamąjį laiką apibūdinančių epitetų greitis, dinamizmas, kaita yra bene dažniausiai vartojami. Todėl nenuostabu, kad, kalbant apie beveik visas 2017 m. išleistų knygų lietuvių dailininkų iliustracijas ar bent jau išskiriant vyraujančias tendencijas, galima drąsiai tvirtinti, jog jose šie požymiai akivaizdūs. Knygos vaizdai nesiremia centrinės ašies kompozicijos principu, simetriniu komponavimu, todėl regimi kaip nepaprastai judrūs net ir tuo atveju, kai knygos herojų pozos statiškos. Į stilingą visumą šias dinamiškas iliustracijų detales sugaudo dailininkės Kiudulaitės talentas, kurį galima įžvelgti kad ir stulbinančiame jos gebėjime valdyti koloritą. Susidoroti su spalviniais kontrastais, sukurti tam tikrą jų pusiausvyrą - didžiulis iššūkis. Galima spėti, jog šį dailininkės bruožą lėmė tapybos, kurioje kolorizmas sudaro raiškos pagrindą, studijos.

Vaikų poezijos apžvalga

Norėjau šią apžvalgą pradėti ne nuo juodregystės - nors, taip, kultūrinėje erdvėje pernai kaip niekad buvo apstu viešų diskusijų apie ryškų tiek kiekio, tiek kokybės stygių vaikų poezijoje. Galima svarstyti apie to priežastis. Juk rašyti vaikams iš tiesų labai sunku, ypač - poeziją. Sudominti šiuolaikinį skaitytoją eiliuotu tekstu tikrai nelengva. Kaip suderinti šiandienos pulsą su vertingiausia tradicija? Kaip skambėti originaliai, šmaikščiai, tačiau ne pigiai, trivialiai?

Kita vertus, kaltas čia ne vien rašytojas - pati susidūriau su leidyklų reakcija: ačiū, gerai, įdomu, bet nenorim rizikuoti, bijom, kad neatsipirks. Gal todėl, kad vaikams poeziją skaito anaiptol ne visi tėvai, o ką jau kalbėti apie pačių vaikų skaitymo įpročius… Gal kad esame it kokie karpiai prikimšti masinės kultūros įdaro ir tą patį kišame vaikams. Vis dėlto gerų, vertingų poezijos knygų vaikams pasirodo. Bet po tokios įžangos turiu pasakyti ir kas nenudžiugino - tokia mano paskirtis. Nutariau šįkart neminėti vardais aibės autorių, kurių poezija stokoja originalumo, gyvumo, sąmojo ir kitų gyvybiškai svarbių elementų. Vieni iš šių tekstų yra sustingę laike, o jų autoriai, regis, menkiausią nuokrypį nuo tradicijos suvokia kaip lemtingą klaidą. Naujos temos (žinau, sunku), kitoks žvilgsnis, naujos poetinės formulės tikrai pakylėtų perdėtai tradicijos prislėgtus tekstus. Šviežio oro - štai ko norėtųsi pūstelėti į tokią poeziją.

Vertybiškumas - gerai, bet kai jis prikišamas, deklaratyvus, greitai pabosta, skatina jaunas ausis ir akis sukti į šalį. Geras, išradingas sąmojis, kvailiojimas, džiugesys išjudintų sąstingio monolitus. Bet yra ir kita medalio pusė: vietoj perdėto rimtumo - perdėtas infantilumas. Nereikia vaikų laikyti nenuovokiomis, siaurą akiratį ir menką pasaulio suopratį turinčiomis būtybėmis. Ir nereikia vengti pamatinių, rimtų temų - tereikia jas pateikti adekvačia poetine kalba. Kūrybiškumas, išmonė, fantazija - labai gerai. Gresia sulaukti pastabų dėl tokio požiūrio, bet, kad ir kaip svarstysi, rašymas, be visų fantazijų ir inspiracijų, yra ir amatas. Ir gal net pirmiausia - amatas. Noriu pasakyti, kad įgimti polinkiai turi išsilieti į meistrystės lydinį. Ištobulinta ranka, išugdyta poetinė klausa, ritmo, rimo pojūtis, taigi amato išmanymas, leidžia išvengti daugelio poetinių klaidų.

Daivos Čepauskaitės "Baisiai gražūs eilėraščiai"

Kas tikrai labai nudžiugino - tai Daivos Čepauskaitės Baisiai gražūs eilėraščiai („Žalias kalnas“, dail. Ieva Babilaitė). Beje, knyga jau išrinkta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tai drąsūs tekstai, tekstai iššūkiai, kuriuos skaitant vietomis užima amą - nuo autorės drąsos ir nuo to, kad šie eilėraščiai nesumeluoti, nenuleisti žemyn iš suaugusiojo aukščio. Tai žaisminga, originali, sąmojinga, prasminga poezija, parašyta vaikui adekvačia kalba, bet vaizdingai, išmoningai. Būtent vaizdingumą manyčiau esant vieną didžiausių knygos privalumų.

Oksimoroną Čepauskaitė vartoja ne tik pavadinime - knygoje ir daugiau paradoksų, žaidimo, pavyzdžiui, eilėraštyje „Kačiukai“. Tekstuose, ypač skyriuje „Baisūs eilėraščiai“, atsiskleidžia šiurpo grožis, savita bjaurumo estetika. Grožio ir siaubo kontrastas atveria visą buvimo panoramą, esminius jos elementus, šešėlines puses, o kartu skatina jaukintis ne tik išorinę, bet ir vidinę tamsą. Pirmame skyriuje „Gražūs eilėraščiai“ daug gamtos, jausmų refleksijų. Sužavi jau pirmasis knygos eilėraštis „Auksinė skruzdėlė“, kuriame artikuliuojama poezijos prasmė, skatinama mąstyti apie neapčiuopiamų nemedžiagiškų dalykų svarbą mūsų pasauliui: „O jeigu atvirai, tai privalau / sutikt, kad daug kas ir be to gyvena. / Bet argi tai gyvenimas, brolau, kai niekas tau širdies nepakutena?“ (p. 5). Daug dėmesio, kaip jau minėta, skirta jausmams („Atviras ir jausmingas laiškas draugui“, „Kuo kvepia mamos?“, „Apie meilę“) - be perdėto sentimentalumo, bet empatiškai, jautriai.

Ypač jautrus ir gilus man pasirodė eilėraštis „Apie meilę“ - skaitytojas skatinamas svarstyti, kodėl ir už ką mylime, kas yra šio jausmo centras, ar apskritai lengva mylėti (kažkodėl pajutau ryšį su Vytauto V. Landsbergio „O jeigu aš numirčiau“). Kitas Čepauskaitės poezijos ypatumas - aukštos literatūrinės prabos ir šnekamosios kalbos dermė, buities detalių įtraukimas į meninį tekstą - vietomis kiek šokiruoja, bet, manau, gerai, kad proporcijos išlaikytos ir nesijaučia dirbtinės pastangos įsibrukti į vaiko pasaulį. Tamsos mėgėjams patiks antroji knygos dalis, besiremianti į seną siaubo pasakos ir šiurpės žanrą. Pasitelkusi sąmojį ir humorą, autorė vis dėlto stengiasi šiuos šiurpus išvaikyti, žaismingai demistifikuoti („Sena spinta“). Striukiausia - trečioji knygos dalis „Virtuvės poezija“, pateikianti tikrą kulinarinį džiazą su siaubo prieskoniais: „Sekundė tokia nuostabi / taukuotame tavo glėby, / o leisk su tavim dar pabūti, / kol perdurs man širdį šakutė“ („Arija iš operos „Kulinarija“, p. 45). Už iliustracijas taip pat dedu riebų kaip kokia nupenėta žąsis pliusą. Gera poezija, verta suaugėlių ir nesuaugėlių dėmesio.

Violetos Palčinskaitės "Eilėraščiai iš namų"

Kita dėmesį patraukusi knyga - Violetos Palčinskaitės Eilėraščiai iš namų („Tyto alba“, iliustr. Irena Daukšaitė). Kad autorė geba rašyti gerus eilėraščius vaikams, žinoma jau seniai, gal net jau ir nekvestionuotina. Na, nieko negali pasakyti - geri, gražūs ir šie Palčinskaitės eilėraščiai. Sąmojingi, jautrūs, neįkyriai vertybiški, o plunksna nugludinta iki meistrystės. Tai labai inteligentiška poezija, gal net, sakyčiau, švelniai rafinuota, bet tikrai adekvati vaikams. Labai subtiliai perduodama tradicija, literatūriniai, kultūriniai kontekstai - ne veltui šie eilėraščiai „iš namų“. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Pelėdos knygynas“ svarstoma, kvestionuojama idėja, kad šiuolaikiniai vaikai neskaito knygų, pasitelkiama ankstesnė literatūrinė patirtis (Mažasis princas, Ronja plėšiko duktė ir kt.), atsiranda čia ir mitologizuotas Perkūnas. Eilėraštis baigiamas optimistine gaida - pasirodo, tikima, jog yra daug knygmylių mažųjų: „Knygynas klestėjo. / Smuikavo žiogai. / Ir knygų / galiausiai atėjo vaikai“ (p. 40).

Palčinskaitės kūriniai itin estetiški ir subtilūs, su lengva pašaipėle ir savitu humoru, taiklūs, kaip minėta, derinantys tradicijos duotybes su šiuolaikiniu pulsu. Labai žavūs knygos kontrastai - mūsų, mūsų tėvų ir senelių kartos rašyti atminimai (eil. „Senas senas albumėlis“) ir naujųjų technologijų inspiracijos (eil. „Išmanusis telefonas“). Kviečiama apsvarstyti vertybes, jų pastovumą ir kaitą, gręžtis į pamatinius, atraminius dalykus - namus, šeimą, kultūrą, draugystę.

Sigito Poškaus "Šokanti karvė, arba Maišatynė"

Noriu paminėti ir naująją Sigito Poškaus knygą Šokanti karvė, arba Maišatynė („Odilė“, iliustr. Valentinas Ajauskas). Pirmiausia knieti pasakyti, kad ši knyga, kaip ir jos viršelis, - marga: eilėraščiai, dainelės, pjesės, etiudai, dialogai. Ne veltui ir pavadinimu tarsi apsidraudžiama: Maišatynė - tai maišatynė. Mano skoniui visko kiek per daug suplakta (gal, kad jaunajam skaitytojui būtų nenuobodu, siekta kaita ilgiau išlaikyti dėmesį), bet tikėtina, kad tokia įvairovė daugeliui skaitytojų patiks. Poškus daug žaidžia kalba, iš čia - daug smagybės, bet, kaip sakiau, lengva persisotinti, pamesti prasminį siūlą. Na, o gal tai tiesiog tokia post- ar postpostmoderni poezija vaikams: „vienas aukštas / kitas plonas / trečias blynas / o ketvirtas o ketvirtas / penktas šeštas / ir septintas - juo labiau!“ („Va!“, p. 9).

Eilėraščiuose daug paradoksų, neatitikimų, sukeistinimų. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Didelis darbas“ pasitelkiama sinestezija - girdimi ir matomi objektai: kelias, miestas, upė ir kt. Gausiai naudojami stilizuoti liaudies motyvai, priartėjama ir prie kiek pašaipūniško tono. Įdomi man pasirodė pjesių idėja - knygoje jų dvi: „Obuolio šventė“ ir „Šokanti karvė“. „Obuolio šventė“ - taip pat postmodernus tekstas, toks, tikėtina, būtų ir pagal jį pastatytas spektaklis. Čia dekonstruojamas teatro gimimas, bet be to, regis, vyksta taip ir neįvykęs tekstas, tekstas be prasmės branduolio, be atramų. Žaidimas dėl žaidimo. Įdomu. Ir baugu kartu.

Labai ryški takoskyra tarp „Obuolio šventės“ ir „Šokančios karvės“. Drįstu teigti, jog šią takoskyrą daugiausia lemia pats intertekstas: atpažįstame (o ir pats autorius to neslepia), kad antrojoje pjesėje perkurta Pamelos Travers kultinės vaikų knygos Merė Popins istorija. Čia daugiau nuoseklumo, siužeto, prasmės. Nežinau, ar geriau. Tiesiog kitaip. Apskritai giriu autorių už išmonę, už žaidimus kalba, už tą postmodernųjį rašymo būdą, už žanrų įvairovę.

Česlovo Navakausko "Kaip susikalba raidės"

Noriu užsiminti ir apie Česlovo Navakausko knygelę Kaip susikalba raidės (UAB „ARX reklama“). Šį autorių pažinau iš Burbulų lietaus - gavęs dovanų, savitus knygos eilėraščius buvo pamėgęs mano sūnus. Vis dėlto labiausiai man šioje knygelėje patinka vaikų kurtos iliustracijos. Dalis eilėraščių paimti iš Burbulų lietaus, kiti, pavyzdžiui, abėcėlės eilėraščiai, - dar nematyti (bent jau mano), dar kiti - itin gamtiški. Jie gana smagūs, gana raštingai sukurti, bet kažko - gal vientisumo, koncepcijos, stiprių, išsiskiriančių kūrinių - knygai pritrūksta. Manau, kad šioje knygoje autorius nepanaudojo - kaip dabar madinga sakyti - viso savo potencialo.

Palmiros Mikėnaitės sudaryta poezijos rinktinė "Neša tulpę pelikanas"

Kas dar nudžiugino? Ogi Palmiros Mikėnaitės sudaryta poezijos rinktinė Neša tulpę pelikanas („Tyto alba“, iliustr. Rimantas Rolia). Kol kiti dejavo, kad stinga geros vaikų poezijos, pasirodė tiek dabartinių (Agnė Žagrakalytė, Daiva Čepauskaitė, Dainius Gintalas, Antanas A. Jonynas ir kt.), tiek jau klasikams priskiriamų (Kostas Kubilinskas, Martynas Vainilaitis, Judita Vaičiūnaitė, Sigitas Geda ir kt.) poetų rinktiniai eilėraščiai. Tokia panoraminė forma man pasirodė visai žavi - skirtingi kūrėjai, skirtingi pasauliai, įvairiopi tekstai. Atrinkti kūriniai pasirodė kokybiški, įdomūs, dalis - jau labai girdėti. Bet jei rinktinės tikslas - atrinkti pačius pačius, kartojimosi neišvengsi. Galiu neprašyta apginti - šiuolaikiniai vaikai skaito ir Kubilinską, ir Vainilaitį.

Baigdama noriu pacituoti Gedos eilėraščio „Paršiukas be sparnų“ iš rinktinės pradžią: „Aš mąsčiau, galvojau daug dienų: o kodėl paršiukas be sparnų?“ (p. 66). Na, apžvalga lyg ir parodė, kad pernai vaikų poezijoje būta ir paršiukų, ir sparnų. Labiausiai džiugina išryškėjusios tendencijos - naujų formų, raiškos, temų paieškos, drąsa, kūrybiškumas, sąmojis, tradicijos ir šiandienos aktualijų dermė. Liūdniau, kad išleidžiama dar daug nekokybiškos poezijos, neturinčios didesnės išliekamosios vertės. Vis dėlto būta - tikrai būta - ir gražių dalykų. Net baisiai gražių.

žymės: #Vaikams #Vaika