Vienas iš opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui, tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma.
Bendravimas su vaiku iki 3 metų
Pradėkime nuo to, kad maždaug iki 3 metų amžiaus, vaikai labai daug dėmesio skiria savo artimiausiems žmonėms: juos nuolat stebi, klausinėja, nori kartu žaisti. Šiuo laikotarpiu vaikai stebėdami savo artimuosius mokosi ir stengiasi atskirti, kas yra gerai ir kas yra blogai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas dažnai atsiduria tokiose situacijose, kuriose vyrauja smurtas, tikėtina, kad ir vaikas bus linkęs elgtis agresyviai. Šio amžiaus vaikai jau geba atskirti emocijas iš veido išraiškų ir pastebi, kad emocijos gali kisti priklausomai nuo situacijos, tačiau jiems vis dar sunku suprasti emocijų priežastis ar pačių emocijų pokyčių procesą. Todėl labai svarbu, kad suaugusiųjų elgesys būtų tinkamas, pasikartojantis ir adekvatus, moralės supratimui ir elgesio formavimuisi susidaryti.
Siekiant sukomunikuoti su šio amžiaus vaiku, pirmiausia reikėtų pasistengti vaiką nuraminti, veido išraiškomis ir kūno judesiais parodyti, kad esate atviras, priimantis ir tuomet užduoti atvirus klausimus, siekiant išsiaiškinti, kaip vaikas supranta situaciją. Surinkus šią informaciją, pokalbį galima pakreipti norima linkme, siekiant pakeisti vaiko supratimą, o tuomet ir elgesį. Vis dėlto, ne visuomet pavyksta pasiekti vaiko širdį, ypač tuomet, kai vaikas išgyvena savo amžiaus krizę. Šiam laikotarpiui būdingas priešgyniavimas, neigimas bei pasipriešinimas elgesiui. Minėtina, kad šis periodas sunkiausias tam asmeniui, prie kuriuo vaikas jaučiasi labiausiai prisirišęs.
Alternatyvūs bendravimo būdai
Tiesioginė kritika gali tik dar labiau apsunkinti bendravimą, todėl siekiant padėti vaikui suprasti, ar siekiant pakeisti jo elgesį, siūloma į pagalbą pasitelkti pasakas. Naudingiausia tuomet, kai pasakos pagrindinis veikėjas yra tokios pat lyties, turi panašiai skambantį vardą ir labai panašią problemą, su kuria susidūrė vaikas. Tokiomis sąlygomis, vaikui nesunku identifikuotis su pasakos veikėju ir jo patiriamais sunkumai. Kita alternatyva - tai žaidimas. Norint koreguoti netinkamą vaiko elgesį, siūloma tai daryti veiklą paverčiant žaidimu. Visuomet smagiau atlikti darbą tuomet, kai jis nėra suvokiamas kaip prievolė. Lygiai taip pat nori gyventi ir vaikai. Tad siekiant, kad vaikas po valgio suplautų lėkštes, vertėtų pagalvoti, kaip tokią užduotį būtų galima paversti žaidimu.
Derybos ir paaiškinimai
Nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, vienos dažniausių situacijų, su kuriomis susiduria tėvai ir vaikai - tai žodžiai „ne” ir „negalima”. Tomis sunkiomis akimirkomis labai svarbu prisiminti derybas. Rekomenduojama vienam “negalima” skirti tris „galima”. Pavyzdžiui.: „Dabar negalima žaisti kompiuteriu, tačiau galima pažiūrėti filmuką per televizorių, žaisti su lego, ar net piešti spalvotais dažais naudojant tik pirštus”. Tokiu atveju vaikas jaus, kad turi pasirinkimą. Taip pat labai svarbu, kad būtų paaiškinama, kodėl kažkas yra neleidžiama, tam, kad vaikas išmoktų įvertinti priežasčių-pasekmių mechanizmą.
Akcentuokite elgesį, o ne vaiką
Bene svarbiausias aspektas, kurį būtina paminėti yra tai, kad netinkamo elgesio metu, siekiant sudrausminti vaiką, privalu akcentuoti, kad netinkamas buvo elgesys, o ne pats vaikas.
- Blogas pavyzdys: „Laura! Negalima spalvinti kambario sienų. Esi blogas vaikas!”.
- Geras pavyzdys: „Laura, tu pasielgei labai netinkamai nuspalvindama savo kambario sieną. Sienų spalvinti negalima. Tačiau spalvinti galima… (x3 galima)”.
Tačiau čia labai svarbu, kad visas dėmesys nebūtų skiriamas tik blogam vaiko elgesiui, nes taip netinkamas vaiko elgesys yra skatinamas ir ilgainiui pasikartoja.
Patyčios ir kaip į jas reaguoti
Tiek visuomenėje, tiek mokykloje apie patyčias kalbama daug. Ir ne tik kalbama, bet aktyviai veikiama siekiant sumažinti patyčias. Nes patyčios vyksta. Ir vyksta ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugusiųjų. Tėvams vaikų patyčios kelia susirūpinimą, nes jie nori apsaugoti savo vaikus, nori užtikrinti, kad jų vaikas neįsitrauktų į patyčias. Galiausiai nuogąstauja, kad vaikas gali tapti patyčių stebėtoju. Dažnai „patyčių“ terminas pasitelkiamas situacijose, kai dėl kažkokių vaiko veiksmų, kitam vaikui kyla nemalonūs jausmai: nuoskauda, nusivylimas, liūdesys. Tačiau pernelyg dažnas ir neteisingas „patyčių“ termino naudojimas gali būti ir kenksmingas. Visų pirma dėl to, kad menkina tikrųjų patyčių aukų patirtis.
Kai bet koks veiksmas (ar žodis), kuris žeidžia, yra vadinamas „patyčiomis“ ir į tą veiksmą (ar žodį) yra reaguojama kaip į patyčias, yra atitraukiamas dėmesys nuo reagavimo į tikrąsias patyčias. Patyčios yra rimta visuomenės problema, reikalaujanti atsakingų, tikslių ir koordinuotų reagavimo būdų. Juk kuomet mokykloje iš tėvų ar mokinių pasigirsta terminas „patyčios“, mokyklos bendruomenė į šį terminą reaguoja aktyviais veiksmais - siekia išsiaiškinti situaciją, kad galėtų efektyviai reaguoti teikdama reikiamas pagalbos priemones. Vis tik nemalonias emocijas ir išgyvenimus kelia įvairūs nepagarbaus bendravimo elementai, tokie kaip nemandagus ar grubus bendravimas. Patyčios yra kraštutinė nepagarbaus bendravimo su kitu asmeniu forma.
Kaip atskirti patyčias nuo kitų nepagarbaus elgesio formų?
- Nemandagumas: Liežuvio rodymas; įvairios veido grimasos ir kūno gestai, pavyzdžiui, liežuvio rodymas, „ragiukų“ rodymas pridėjus pirštus prie viršugalvio ir pan.; atsistojimas eilėje pirmam, ignoruojant kitus vaikus; gyrimasis, kad yra pats geriausias (moksle, sporte, piešime ir pan.); net gi lapų ar žolės metimas ant kito vaiko - visa tai yra nemandagus vaiko elgesys. Patys savaime šie nemandagaus elgesio elementai atrodo kaip patyčios.
- Grubumas: Pagrindinis nemandagaus ir grubaus elgesio skirtumas yra susijęs su elgesio ketinimu. Nemandagumas yra impulsyvus, neplanuotas veiksmas. Kai tuo tarpu grubiu elgesiu siekiama tikslingai ką nors įskaudinti, nuvertinti, sumenkinti, kritikuoti. Skaudinti, pavyzdžiui, sakant: „nekenčiu tavęs“; „tu man bjaurus/-i (kvailas, negražus ir t. t.)“. Tai pykčio kalba. Ir labai dažnai vaikų grubaus elgesio motyvas yra būtent pyktis. Praėjus pykčio antplūdžiui, vaikas dažnai gailisi dėl savo grubaus poelgio. Jei vaikas taip pasielgia kartą arba porą kartu, bet ne nuolat ir gailisi savo elgesio - kalbame apie grubų elgesį.
- Patyčios: Patyčios yra tyčinis, sistemingas, pasikartojantis veiksmas, kuriuo psichologinę ar fizinę persvarą turintis vaikas siekia žeisti (psichologiškai ir / ar fiziškai) kitą vaiką. Vaikas, kuris tyčiojasi, tokiu elgesiu siekia padidinti savo galią, įtaką, statusą. Siekia tyčiodamasis, nes gal nemoka siekti kitokiais būdais. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl viešas vaiko, kuris tyčiojasi kaltinimas, baudimas ar gėdinimas sukelia priešingą poveikį nei tikimės. Dėmesys, kad ir neigiamas, yra vis tiek dėmesys, o dėmesys - tai įtaka, statusas. Kita priežastis, kodėl besityčiojančio vaiko viešas baudimas yra neefektyvus, yra susijusi su tuo, kad viešai bausdami besityčiojantį vaiką, mes jį dar labiau atitolinam nuo vaikų grupės, su kuria jam jau kyla sunkumai konstruktyviai bendraujant.
Kaip reaguoti į nepagarbų elgesį
Reagavimas į bet kokį nepagarbų vaikų tarpusavio bendravimą yra būtinas. Tačiau mūsų suaugusiųjų reakcijos turi būti įvertintos ir pamatuotos, o atsakas - gerai apgalvotas. Sumanus, o ne greitas. Reaguojant į nemandagų ir grubų vaiko elgesį, pirmiausia pasakykime vaikui, kad toks elgesys yra nemandagus ir nepriimtinas. Jei situacija reikalauja, savo reagavimą galima dar labiau praplėsti pasakant, kad tokio elgesio kartojimas nebus toleruojamas bei sukels atitinkamas pasekmes. Mokinkime vaiką, kaip tinkamais ir pagarbiais būdais jis gali išreikšti tai, ką norėjo išreikšti nemandagiu ar grubiu elgesiu. Nesuteikime galimybės vaikui pateisinti savo nemandagaus ar grubaus elgesio „ji(s) pirma(s) pradėjo“, „aš tik gyniausi“. Kai netinkamas elgesys turi pateisinimą, formuojasi vaikų tolerancija agresijai.
Reaguojant į vaiko patyčių elgesį svarbu suprasti, kad vaiko kaltinimai ir gąsdinimai yra visiškai neefektyvios strategijos. Asmens kaltinimas dėl jo poelgio, neskatina kaltinamo asmens siekti pokyčių. Kaltinimas skatina gynybą. O kai esame gynybos rėžime - puolame, pykstame arba užsisklendžiame savyje. Kaltinimas nėra efektyvi strategija patyčių suvaldyme, nes neskatina kaltinamą vaiką pasitelkti mąstymo (o juo labiau kritinio) įgūdžius. Juk kaltinamas vaikas nėra kviečiamas svarstyti apie savo poelgį, neskatinamas diskutuoti ir ieškoti sprendimų, nemokomas prisiimti atsakomybės.
Veiksmingi reagavimo į patyčias būdai
- Nuoseklūs pokalbiai su vaiku. Labai svarbu, kad vaikas, kuris tyčiojasi, žinotų, kad jam reikšmingi suaugę žmonės žino, apie jo patyčių elgesį.
- Mokykime vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ne prisipažinti, bet prisiimti atsakomybę.
- Kalbėkime su vaiku apie tai, kad visi klystame, bet visi turime galimybę klaidą atitaisyti: atsiprašant, atkuriant padarytą žalą, prisiimant atsakomybę, įsipareigojant pačiam sau ateityje panašių klaidų nedaryti.
- Pagelbėkime vaikui atrasti jo asmenybės stipriąsias puses. Kai vaikas atranda savyje savo stipriąsias asmenines savybes, pasikeičia vaiko santykis su pačiu savimi - vaiko savivertė išauga.
- Paskatinkime ir pagirkime tinkamą vaiko elgesį bei pastangas. Paskatimas ir pagyrimas yra būtini norint užtikrinti norimą vaiko elgesio tęstinumą.
Savistimuliacinis elgesys (stimai)
Kartais galime pastebėti, kad vaikai ar suaugusieji yra įpratę kartoti tam tikrus judesius - tarsi nesąmoningai, tarsi pamiršdami, kad jų kūnas kažką veikia, kol dėmesys gali būti nukreiptas visai kitur. Mums visiems būdingas savistimuliacinis elgesys, kuris savaime nėra blogas. Tai paprasčiausiai „stereotipiniai“, pasikartojantys motoriniai judesiai, daiktų ar kalbos vartojimas. Nepaisant to, stimai taip pat dažnai siejami su autizmu.
Kodėl vaikai stimuliuoja?
- Skausmo mažinimas: pakartotinis mažas trenkimas per galvą ar kitą kūno dalį sumažina bendrą skausmo pojūtį.
- Emocijų valdymas: tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos gali paskatinti stimus.
- Savireguliacija: kai kurie stimai atlieka raminimo ar paguodos funkciją.
Daugelis iš mūsų supranta ir gali valdyti savo stimus, tačiau autizmą turintys žmonės ne visada tai gali padaryti, todėl patiria papildomą stresą ir sunkumus.
Kaip elgtis su stimais?
- Atkreipkite dėmesį į sensorinius jautrumus ir emocinę aplinką.
- Stimo metu toliau bendraukite su vaiku. Paeiliui užsiimkite veikla, nebandydami sustabdyti stimo.
- Sukurkite teigiamą ryšį tarp stimuliavimo ir santykių kūrimo.
- Prisijunkite prie stimų!
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas - tai vaikystėje pasireiškiantis elgesio sutrikimas, kuriam būdinga pikta ir (arba) dirgli nuotaika, prieštaraujantis ir (arba) iššaukiantis elgesys arba kerštingumas. Tiksli sutrikimo priežastis nežinoma, tačiau manoma, kad tai yra genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių derinys. Labai svarbu diagnozuoti ir suteikti tinkamą pagalbą, nes sutrikimas gali smarkiai sutrikdyti įprastą kasdienę vaiko veiklą, mokymosi rezultatus ir socialines sąveikas. Be to, negydomas ateityje jis gali sukelti rimtesnių elgesio problemų ir psichikos sveikatos sutrikimų.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomai
Būdingiausi prieštaraujančio nepaklusnumo bruožai yra elgesio ir emociniai simptomai. Šie simptomai paprastai pasireiškia dažnais pykčio priepuoliais, nuolatiniu nepaklusnumu ir atsisakymu laikytis taisyklių ar nurodymų. Vaikai dažnai sąmoningai erzina kitus, kaltina kitus dėl savo klaidų ir patys lengvai sudirgsta. Jiems taip pat gali būti būdingas piktas ir kerštingas elgesys bei svyruojanti nuotaika.
Socialiniai prieštaraujančio nepaklusnumo simptomai labiausiai pasireiškia vaikui bendraujant su kitais žmonėmis, įskaitant šeimą, bendraamžius ir autoritetingus asmenis. Dėl agresyvaus elgesio ir polinkio kaltinti kitus, šiems vaikams dažnai sunku išlaikyti draugystę. Jie gali dažnai ginčytis su suaugusiaisiais ir atsisakyti paklusti taisyklėms, dėl to kyla problemų mokykloje ir kitose socialinėse aplinkose. Be to, bendraudami su kitais jie gali atrodyti nemalonūs ar pikti, o tai dar labiau izoliuoja juos nuo bendraamžių.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo priežastys
- Šeimos veiksniai: Vaikams, augantiems šeimose, kuriose taikomi nenuoseklūs, šiurkštūs ar aplaidūs auklėjimo metodai, kyla didesnė sutrikimo išsivystymo rizika.
- Mokymosi aplinkos veiksniai: Mokyklose, kuriose trūksta struktūros arba kuriose mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, neteikiama tinkama parama, gali paaštrėti su prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu susijusios elgesio problemos.
- Biologiniai veiksniai: Vaikai, turintys tam tikrų neurologinių sutrikimų arba patyrę smegenų traumą, gali būti labiau linkę patirti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus.
Diagnozė ir gydymo metodai
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo diagnozė nustatoma atlikus išsamų vaikų psichiatro arba psichologo įvertinimą ir yra pagrįsta nuolatiniu dirglumu, prieštaraujančiu elgesiu ir kerštingumu. Gydant šį sutrikimą dažnai taikoma elgesio terapija, kurios tikslas - mokyti vaiką ir tėvus elgesio valdymo ir gerinimo strategijų. Tėvų ir vaikų sąveikos terapija (PCIT), kognityvinė elgesio terapija (KET) ir šeimos terapija yra vieni dažniausiai taikomų gydymo metodų.
- Elgesio terapija: Šios rūšies terapija siekiama nustatyti ir pakeisti elgesio modelius, dėl kurių vaikas patiria sunkumus.
- Šeimos terapija: Šis metodas apima visą šeimą ir padeda gerinti bendravimą ir santykius šeimoje.
Patarimai tėvams ir pedagogams
Efektyvus bendravimas su vaiku, kuriam diagnozuotas prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas, yra labai svarbus vaiko vystymuisi ir šio sutrikimo simptomų valdymui. Tėvai ir pedagogai, bendraudami su vaikais gali susidurti su tam tikrais sunkumais susijusiais su nepaklusnumu ar prieštaravimu. Svarbu prisiminti, kad empatiškos, kantrios ir supratingos pozicijos išlaikymas gali būti labai veiksmingas.
- Aktyvus klausymasis yra labai svarbus šio proceso elementas.
- Skatinkite atvirą ir nuoširdų dialogą ir stenkitės suprasti esmines problemas, kurios gali lemti vaikų priešišką elgesį.
- Teigiamo pastiprinimo strategijų taikymas gali teigiamai paveikti vaiko elgesį.
Aplinkos organizavimas
Vaiką supanti aplinka turi didelę įtaką prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomų valdymui ir progresavimui. Chaotiška ar nenuspėjama aplinka gali sustiprinti sutrikimo simptomus, todėl dažniau pasireiškia nepaklusnumo ar priešiškumo epizodai.
Tėvai ir pedagogai turėtų stengtis sukurti nuspėjamą, ramią ir struktūruotą aplinką. Nuosekli rutina ir tvarkaraščiai bei aiškios taisyklės gali suteikti vaikui stabilumo ir nuspėjamumo jausmą. Žinojimas, ko tikėtis, gali sumažinti nesaugumo ar sumaišties jausmą, kuris gali paskatinti prieštaraujantį elgesį.
Aiškūs lūkesčiai vaikui
Tėvai ir pedagogai turėtų bendradarbiauti siekdami nustatyti aiškius ir realius vaiko elgesio lūkesčius. Tai galima daryti įtraukiant vaiką į diskusiją, kad jis jaustų atsakomybę ir įsipareigojimą dėl šių lūkesčių.
Svarbu nustatyti nuoseklias ir teisingas pasekmes už taisyklių pažeidimus. Pasekmės turėtų būti proporcingos elgesiui ir visada nuosekliai vykdomos, kad būtų išvengta painiavos ar manipuliacijų.
Teigiamo elgesio pastiprinimas pagyrimais, apdovanojimais ar privilegijomis gali motyvuoti vaiką laikytis taisyklių ir dažniau rodyti teigiamą elgesį.
Labai svarbu pažymėti, kad strategijos turėtų būti nuoseklios įvairiose aplinkose. Tai apima namus, mokyklą ir bet kokią kitą aplinką, kurioje vaikas dažnai bendrauja. Vienodas požiūris į sutrikimo valdymą gali sustiprinti nustatytas taisykles ir lūkesčius, padėti vaikui saugiai jaustis ir taip prisidėti prie jo pažangos.
Paramos ir pagalbos svarba
Vienas iš svarbiausių komponentų, padedančių įveikti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimą, yra profesionali pagalba, pavyzdžiui, darbas su psichologu. Be to, psichologai gali suteikti tėvams ir pedagogams įgūdžių ir strategijų, paaiškinančių kaip elgtis situacijose, kurios iššaukia vaiko prieštaraujantį elgesį, ir nurodyti, kaip skatinti ir stiprinti teigiamą elgesį. Šios rekomendacijos gali padėti suaugusiesiems sukurti vaiko emociniam augimui ir raidai palankią aplinką.
Šeimos parama atlieka esminį vaidmenį valdant prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Be to, šeimos narių dalyvavimas terapijos sesijose gali būti naudingas. Taip jie gali sužinoti apie sutrikimą, jo pasekmes ir veiksmingas valdymo strategijas. Supratus sutrikimo prigimtį, gali sumažėti kaltės ir nusivylimo jausmai. Tai padeda kurti labiau palaikančią ir kantresnę šeimos aplinką.
Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas yra dar vienas labai svarbus aspektas valdant prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Kadangi vaikai daug laiko praleidžia mokykloje, mokytojai dažnai būna įvairių sutrikimo apraiškų liudininkai. Palaikant atvirą bendravimą apie vaiko elgesį, pažangą ir iššūkius galima užtikrinti nuoseklias elgesio valdymo strategijas įvairiose aplinkose.
Literatūra
- Čekuolienė E. (2014). Auginimo psichologija.
- Oaklander, V. (2007). Langas į vaiko pasaulį.
- Sabine, H. (2007). Sunkūs vaikai: praktiniai patarimai pedagogams ir tėvams.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Kaip papuošti vaikišką tortą: idėjos ir patarimai
- Kaip greitai ir efektyviai atstatyti kūdikio galvos formą: priežastys, svarbūs etapai ir veiksmingi gydymo būdai
- Atskleista: Pensijų Amžiaus Apribojimai ir Kaip Veikia JK Pensijų Sistema!