Muzika - neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis. Jos reikšmė didelė ir įvairialypė. Muzika ne tik tenkina žmogaus poreikius, ji turi nepaprastai didelę reikšmę jo auklėjimui, estetiniam pažinimui, jausmų, meninio skonio ugdymui, dvasiniam turtinimui.
Kalbėdami apie žmogaus muzikalumą, mes pirmiausia svarstome, kaip jis dainuoja ar tiksliai intonuoja. Netiksliai, nešvariai intonuojamas kūrinys virsta nemaloniu, nepatraukliu klausytojui. Dainavimo reikšmę vaikų muzikiniam auklėjimui tyrė ir įrodė įvairūs šalies mokslininkų tyrimai (Z. Kodajus, 1993; K. Orfas, 1993; E. Žak-Dalkrozas, 1993; A.Katinienė, 1988; E. Šytis, 1982). Nustatyta, kad dainavimas vaikams yra labiausiai priimtina muzikavimo rūšis.
Dainuojant ugdomi ne tik vokaliniai įgūdžiai (balso lavinimas, intonavimas, garso formavimas, artikuliacija, dikcija, kvėpavimas), bet ir muzikiniai gabumai (ritmo jutimas, garso aukštumo suvokimas, muzikinė atmintis). Taisyklingo intonavimo pagrindas - balso ir klausos koordinacija.
Žmogaus balsas yra tobuliausias, bet kartu ir įnoringiausias muzikos instrumentas. Ne vienas muzikos pedagogas (E. Šytis, 1982; A. Katinienė, 1998; A. Solovjova, 1969; E. Ąžuolienė, 1999) sukūrė savitas metodikas ar sistemą, padedančią išugdyti gerus vokalinius įgūdžius.
Kiekvienas žmogus unikalus savo nepakartojamomis fiziologinėmis ir psichinėmis savybėmis. Muzikinio ugdymo programoje akcentuojamas vienas iš uždavinių - išaiškinti mokinių individualius muzikinius gabumus (intonavimo, ritmo, dermės). Tai įpareigoja muzikos mokytojus sistemingai stebėti mokinius ir reguliariai tikrinti jų muzikinę klausą.
Pradinės klasės mokinių intonavimo ugdymo problemas tyrinėjo R. Želickas (2003) savo disertaciniame darbe. Vidinės klausos vaidmenį pradiniame mokymo groti akordeonu etape magistro darbe tyrinėjo A. Žeromskienė (1999).
Tuo tarpu pradinės klasės mokinių intonavimo skatinimo audiacijos problemos Lietuvoje dar nebuvo tyrinėtos. Nedaug šioje srityje rasime darbų ir pasaulinėje muzikos edukologijos tyrimų literatūroje. Lietuvoje populiari E. Gordono audiacijos teorija E. Gordonas (1994).
Intonacinės klausos lavinimo sėkmė mokykloje taip pat labai priklauso nuo to, kaip bus organizuota vaikų muzikinė veikla darželyje bei kokia muzikinė atmosfera vyrauja šeimoje. Deja, pradinėje mokykloje įsiklausyti, įsiminti ir tiksliai intonuoti pavyksta tik tiems mokiniams, kurie turi puikią klausą, teorines žinias ir gerus vokalinius duomenis.
Tam reikalingos kasdienės pratybos. Minimalus loginis mąstymas per pirmąsias pamokas, nuolat kartojant pastovias melointonacijas, perauga į mechaninę atmintį, ir vėliau, kaip aiškina psichofiziologai, taupo nervinių ląstelių energiją. Štai kaip jie išmoksta! R. Požėraitė (1998, p.15).
Galima pripažinti, kad tai priklauso nuo genetinio paveldimumo, t. y. nuo prigimtinių vaiko psichologinių fiziologinių duomenų. Yra gana daug atvejų, kada muzikiniai gabumai atsiskleidžia pavėluotai - netgi sulaukus dvidešimties ar daugiau metų (Matonis, 1991).
Pedagogai E. Gordonas, E. Šytis, teigia, kad muzikiniai gabumai vaikams susiformuoja iki dešimties metų ir plėtojasi tik aktyvios veiklos procese, todėl pradinė mokykla laikytina svarbiausiu muzikinio lavinimo etapu. Jei šiame etape muzikinis ugdymas apleidžiamas, vėlesnės pastangos norimų rezultatų neduoda.
Intonavimas - vienas svarbiausių faktorių, ugdant ir lavinant vaiko muzikinius gebėjimus, mokėjimus ir įgūdžius. Susidūrus su tokia problema, tenka daug ir kryptingai dirbti, kad klasėje visi vaikai pradėtų tinkamai intonuoti.
Muzikos mokytojui labai svarbu žinoti dainavimo mokymo sunkumus, išsiaiškinti blogo intonavimo priežastis bei jų įveikimo taktiką. Juk, pasak J. V. Lygoto, ,,kiekvienas fiziškai ir psichiškai sveikas vaikas gali teisingai intonuoti, nes mokėjimas intonuoti, kaip ir mokėjimas kalbėti, žmogui įgimtas” (1988, p. 4).
Intonacijos samprata
Kalbėdami apie intonaciją, ją dažnai bandome lyginti su kalba, kuri pagal savo sakymo būdą ir tikslą gali būti teigiamoji ar klausiamoji, skatinamoji ar net šaukiamoji. Juk ne visus žodžius tariame vienodai - svarbesnį žodį labiau pabrėžiame, sakome tvirtesniu balsu. Tai atlikti mums padeda loginis sakinio kirtis. Jis padeda atkreipti klausytojo dėmesį į reikšmingiausią žodį. Tai svarbu skaitant ir suvokiant bei nagrinėjant poetinę ir eiliuotąją kalbą.
Norėdami estetiškai suvokti ir vertinti meninį poetinį kūrinį, turime surasti raktą tikrajam meniniam raiškumui suprasti. Tai padeda padaryti kalbos intonacija, kurią sukomponuoja leksinė, ritminė, garsinė ir sintaksinė eiliuoto kūrinio organizacija. Pasak J. Šiūros, intonacija tarsi „apšviečia“ kūrinio formą (1966 p.7). Kaip matome, intonacija savo prasmingumu svarbi tiek kalbinės minties raiškai, tiek ir muzikinės minties išraiškai.
,,Intonacija - (lot. intonatio - skambus tarimas). Muzikinio garso aukščio pastovumas. Griežtas gaunamų garsų ir intervalų tikslumas” Tarptautinis žodžių žodynas (1969, p. 287). Žodį ir muziką sieja daug bendrumų ir panašumų. Pati žmogaus kalba, žmogaus balsas yra tarsi muzikinis instrumentas, o intonacija teikia kalbai ne tik išraiškingumo, emocionalumo, bet slepia ir kitą tikslą. Juk tie patys žodžiai, pasakyti skirtingomis intonacijomis, įgauna skirtingas reikšmes, įgyja kitą paskirtį.
Pavyzdžiui, žodį ,,atvažiavo” , galime tarti klausdami, o galime tarti, išreikšdami džiaugsmą ar net nusivylimą, abejingumą. ,,Muzika kaip kalba. Taip pat skamba muzika - garsais, visiems suprantamais žodžiais. Čia dar prisideda žodžio prasmė.
Pasak A. Armino , ,,intonacija” turi dvi reikšmes. Plačiąja prasme - tai meninio vaizdo atskleidimas muzikiniais garsais. Siauresnė - muzikos garso aukštumo tikslumas. Intonacijos grynumas geriausiai atsispindi, atliekant kūrinį a cappella. Intonacijos grynumą laiduoja taisyklingas vokalas ir geras ansamblis. Kaip be tinkamai suformuoto garso negali būti gero ansamblio, taip ir be gero ansamblio sunku išgauti tikslią intonaciją. Švarus unisonas ir vokalas be ydingų garsų - pirma geros intonacijos prielaida (1991, p. 17).
L. Dumbliauskaitė išskiria dvi žodžio ,,intonacija” prasmes - tiksli intonacija ir išraiškinga intonacija. Tiksli intonacija priklauso techninėms dainavimo priemonėms, o išraiškinga intonacija - meninėms (1983, p. 24). Šis išraiškumas. Dar prieš 2500 metų Hipokratas tvirtino, kad balsas gimsta galvoje, t.y. rezonatoriuose.
Tiksli intonacija - tikslus užrašytų muzikinių garsų atlikimas, intonavimas. Išraiškinga muzikinė intonacija - muzikinė intervalo, motyvo, frazės intonacija, išreiškianti vienokias ar kitokias menines emocijas, realiai atskleidžiama tik per atitinkamą skambesio spalvą.
Žodžio intonacija tarsi sukonkretina meninį vaizdą, o muzikinė - garso - intonacija praturtina žodžio išraiškos galimybes, pasakydama daugiau. Muzikinė, t.y. garso intonacija, būdama ne tokia konkreti kaip žodis, suteikia daugiau laisvės atlikėjo vaizduotei bei fantazijai, yra emociškai išraiškingesnė. ,,Muzika prasideda ten, kur baigiasi žodis” (senas laikas posakis). Intonacija - tai balso spalva, kuri netgi paprastame pokalbyje įgauna įvairius atspalvius.
Muzikos meno emocijų kalbos materialioji nešėja - intonacija. A. Ambrazas (1972), polemizuodamas su kitais autoriais, nurodo tris intonacijos funkcijas, glaudžiai susijusias su emocijų išgyvenimu. Pirmoji intonacijos paskirtis - ,,užkrėsti” klausytoją tam tikru išgyvenimu. Tai reiškia, kad klausytojas savo psichikoje ,,padidina” , ,,sustiprina” tas emocijas, kurios ligi tolei buvo ,,šešėlyje” , kurios nebuvo net suvokiamos.
Antroji intonacijos paskirtis - kompozitorius ir atlikėjas intonacijomis perteikia savo požiūrį į tikrovės reiškinius (santykius su žmonėmis, aplinka, gyvenimu). Intonacija, žinoma, netiesiogiai atspindi tikrovę, mėgdžioja realybę, jos garsus, bet perteikia emocinį išgyvenimą - vertinimą, kuris kyla santykyje su tikrove.
Čia, žmogaus emocinės būsenos nuolat kinta, kaip kinta gyvenimiškos aplinkybės, nuo kurių priklauso žmogaus nuotaikos, jos nėra statiškos, stabilios. Šio kitimo atspindėjimas intonacijos kitimu laike - muzikos specifika. Intonacija - emocinis - prasminis darinys, kurį priimant sąmonėje gimsta individualus muzikos turinio atspindys.
Neatsitiktinai daugelis žymių atlikėjų, pedagogų, kaip F. Listas, L. Aueris, J. Zakas, H. Neihauzas, itin pabrėžia intonacinio mąstymo ugdymo svarbą. Vidiniu atlikėjo pasauliu pajaustos ir intelektu suvoktos muzikos intonacijos sukuria muzikinės sąmonės fenomeną - taip vadinamą muzikinį konceptą. Tai intonacinio (kaip materialaus) ir prasminio (kaip idealaus) pradų vienovė. B. Asafjevas vysto fundamentalią idėją: ,,Muzika - intonuojamos prasmės menas”.
Muzika vaikus supa nuo pat kūdikystės. Kaip teigia E. Šytis, patogiausias laikas intonacijai lavinti yra ankstyvasis darželinis amžius - pradedant antraisiais ir baigiant ketvirtaisiais vaikų gyvenimo metais. Deja, labai maža dalis tėvų pasirūpina savo vaiku muzikiniu išsilavinimu, jo pastangų ir kryptingo darbo.
Dažnai galime pastebėti, kad ankstyvojoje vaikystėje vaikai dažniausiai nemokomi teisingai intonuoti, todėl susidaro įspūdis, kad dalis vaikų neturi klausos. Net ir tas vaikas, kuris iš prigimties turi klausą, bet nėra mokomas intonuoti. Jei mokytojas turi atitinkamą išsilavinimą, gali išmokti gražiai, tinkamai ir tvarkingai, nors kukliai ir tyliai, dainuoti. Tai jau pedagogikos lavinimo sritis, tai gali atlikti tik specialistas.
Kaip teigia E. Šytis, jei darželiuose ir pradinėse klasėse vaikų balsai tinkamai neįlavinami, pagrindinis darbas tenka muzikos mokytojui. Priešingu atveju neintonuojantys eis iš klasės į klasę, o jei jų daugiau, gadins bendrą klasės dainavimo kokybę, menškumo lygį.
A. Katinienė pastebėjo, kad norint tinkamai lavinti šešerių - aštuonerių metų vaiko balsą ir nepakenkti jo normaliam fiziniam vystymuisi ir plėtojimuisi, pirmiausiai reikia pažinti šio amžiaus vaikų muzikinio suvokimo bei vokalizavimo galimybes ir taikyti specialius šiam vaikų amžiui metodus, kurių negalima mechaniškai perkelti iš vyresnių vaikų ar suaugusių žmonių dainavimo mokymo metodikos (1988 p. 8).
Kiekvienas vaikas gimsta ir į pasaulį ateina su jau duotais prigimtiniais muzikiniais gabumais. Kaip ir daugelis kitų charakterio ypatybių, intelekto savybių, vaikui gimus ir jį toliau ugdant, pradeda ,,skleistis” ir muzikiniai gabumai. Kaip nė vienas vaikas negimsta be intelekto, taip nė vienas negimsta neturėdamas nors mažiausių muzikinių gabumų (Gordonas, Cameronas,1994).
Pasak A. E.Ylienės teigia, kad jau darželyje, mokant dainos ir ją dainuojant, muzikos mokytojas turi ypatingai atkreipti dėmesį į vaikų laikyseną, kvėpavimą, intonaciją, ansamblį (1975 p.50). Mokslininkai A. Arbotobolenskaja ir S. Tiomakovas įsitikinę, kad visi vaikai gimsta su vienoda garsine klausa, tik vieniems, augantiems palankiomis jos vystymuisi sąlygomis, ji atsiskleidžia, o kitiems, neturintiems tų sąlygų, taip ir lieka neatsiskleidusi.
Nekelia abejonių tas faktas, kad daugiausia pirmos klasės mokiniai labai netiksliai intonuoja netgi keliasdešimties garsų dainelę. Mokslininkas P. Tiulas nustatė, kad į skirtingus tembrus reaguoja net 2-3 mėnesių vaikai, o 4-5 metų vaikai jau gerai skiria įvairius muzikos instrumentų tembrus. Mokslininkas D. Lukašas padarė išvadą, kad garso aukštis, nusakantis tembrą, neturi tam įtakos.
Mokslininkas H. Rimanas atliko tyrimus su šiais vaikais, pradedant jų antraisiais gyvenimo metais, ir priėjo išvadą, kad jau antraisiais stebėjimo metais vaikai savarankiškai padainuodavo nesudėtingas melodines dainų frazes, nors ir nevisada tiksliai. P. Tiulas, tyręs vaikų iki vienerių metų ,,čėčėjimą” , konstatavo, kad devynių mėnesių vaikai su malonumu ,,čėžėja” net dviejų oktavų ribose. Ir jei su vaiku būtų čėžėjama muzikinėmis intonacijomis (bendravimas su vaiku dainuojant), vaiko intonacinė klausa įsilavintų labai nesunkiai ir jį lydėtų visą gyvenimą, kaip ir pirmieji išmokti žodžiai.
Mokiniai labai dažnai mėgdžioja mokytojo balsą, todėl svarbu, kad mokytojas sugebėtų perteikti vaikiško balso būdingus specifinius bruožus, dainuotų kiek galima ,,vaikiškesniu” balsu. Mėgdžiodami gan stiprų, nors ir gražų bei skambų moters balsą, vaikai pamėgdžiodami stengiasi dainuoti labai garsiai. Tokiam balsui. Atrodytų, šias intonacinės klausos ugdymo funkcijas galėtų geriau atlikti pedagogas vyras.
Pasirodo, kai moko dainuoti vyras, didesnė dalis ugdomų jų vaikų sunkiai suvokia melodiją, nepajėgia jos atkurti. Jeigu toks mokytojas nemėgina dainuoti falcetu, tai kartais kai kurie vaikai net per kelerius metus nesupranta, ko iš jų nori mokytojas, kaip reikia jiems dainuoti ir neišmoksta intonuoti. Jiems dainuojantiems vaikams paaiškėtų, ko iš jų reikalaujama.
Mokslininkas E.Gordonas vaiko muzikinius gabumus, formuojamus iki devynerių metų, vadina lavinamaisiais. Jei mokytojas turi atitinkamą muzikinį išsilavinimą, vaidmuo šiame amžiuje yra labai svarbus, net turintis muzikinį išsilavinimą mokytojas privalo labai atsakingai rinktis savo atliekamą ugdomąjį darbą. Daugelyje užsienio šalių (tokiose, kaip JAV, Japonijoje ir kt.) laikomasi tokios vaikų muzikinis gabums ugdymo tvarkos: kuo mažesni vaikai, tuo labiau kvalifikuoti pedagogai su jais dirba. Rusų mokslininkas ir mokytojas D. Ogorodnovas 1960 m. sukūrė savitą...
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Ruzgienė ir Petružienė: Kaip Vaiko Aplinka Formuoja Jo Ateitį – Atraskite Paslaptis!
- Neįtikėtina Šilutės senelių globos namų direktorės veikla: kaip jos indėlis keičia socialinį darbą
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Efektyvūs vaistai nuo rėmens nėštumo metu – saugūs ir veiksmingi sprendimai
- Kaip Teisingai Įrengti Kūdikio Automobilinę Kėdutę: Saugumo Ir Komforto Vadovas